Aš persikrausčiau pas vyrą, su kuriuo susipažinau sanatorijoje. O vaikai nepatvirtino mano pasirinkimo

Aš dar nespėjau niekam apie tai papasakoti, kai gavau žinutę nuo dukros:
— Mama, girdėjau, kad išvažiavai iš namų. Ar tai pokštas?

Aš sustingau. Dar vakar aptarėme šarlotės receptą, o dabar… jos žodžių tonas buvo šaltas, kaltinantis. Aš atsakiau, kad viskas gerai, kad netrukus pasikalbėsime. Bet ji neatsiliepė. Tada supratau: tai jai buvo bloga naujiena. Tai jai buvo skandalas.

O aš sėdėjau prie virtuvės stalo jo bute. Kvepėjo šviežiai virta kava ir sausu pušynu iš atvirto balkono. Šalia buvo vyras, kuris švelniai laikė mano ranką. Mes susipažinome prieš tris mėnesius, bet tai, kas įvyko tarp mūsų, visai nebuvo atsitiktinumas.

Viskas prasidėjo nuo vieno klausimo vakarienėje sanatorijoje:
— Ar ir jums atrodo, kad sriuboje per daug druskos?

Aš pažvelgiau į jį ir nusišypsojau. O tada viskas pasisuko greitai.

Bendri pasivaikščiojimai, ilgai besitęsiantys pokalbiai, telefonų numerių apsikeitimas. Grįžusi namo dar kurį laiką mąsčiau, kad tai buvo tiesiog malonus epizodas. Bet jis paskambino. Ir paskui vėl paskambino.

Mes pradėjome susitikinėti. Iš pradžių kavinėse, paskui jis pakvietė mane į savo sodybą. Jame buvo tai, ko man trūko daugelį metų: šiluma, dėmesys, jautrumas. Aš buvau našlė septynis metus. Didžiąją šio laiko dalį gyvenau kitų reikalų šešėlyje — vaikų, anūkų, kaimynų, gydytojų, vaistinių. Bet ne savo jausmų — jų, atrodė, nebeliko.

Ir staiga paaiškėjo, kad aš vis dar galiu jausti. Kad vienas apkabinimas ištrina metus, raukšles ir vienatvę. Vieną kartą jis pasakė:
— Turiu laisvą kambarį, gali atvykti kelioms dienoms ar pasilikti ilgiau

Aš pajutau tą, ką kažkada jaučiau jaunystėje: šiltą jaudulį pilve, užtikrintumą, kad tai mano vieta. Aš tyliai susirinkau savo daiktus. Nenorėjau triukšmo. Nenorėjau aiškintis su vaikais.

Man tai buvo širdies sprendimas. Jiems — užgaida. Kai dukra nustojo atsakinėti, bandžiau paskambinti — ji atmetė skambutį. Sūnus šaltai paklausė:
— Mama, ką tu darai?
Tada pridūrė:
— Žmonės kalba, kad tavo amžiuje taip nesielgiama

Aš pabandžiau pajuokauti:
— Mano amžiuje? Man tik šešiasdešimt šešeri
Jis nesuprato juokų.

Jiems buvo svarbu tik tai, kad aš ne ten, kur, neva, turėčiau būti: namie, prie telefono, visada pasiruošusi. Pasiruošusi padėti, pabūti su anūku, pervesti pinigus.

Prasidėjo nuoskaudos, tada priekaištai:
— Tu visada buvai atsakinga, o dabar kaip paauglė
— Negalima šitaip tiesiog išvažiuoti
— Ką žmonės pasakys?

Aš pasakiau, kad negyvenu dėl žmonių. Po to tapo tik blogiau. Anūkai nustojo skambinti, nebuvau pakviesta į jaunesniosios anūkės gimtadienį. Širdis skaudėjo. Bet aš negrįžau.

Nes čia, mažame name su kvepiančiu sodu, su vyru, kuris kiekvieną rytą atnešdavo man kavą ir sakydavo:
— Labas, gražuole
Čia aš jaučiausi savimi. Ne močiute. Ne senute. Savimi.

Vieną vakarą aš pažiūrėjau į jį ir paklausiau:
— Kaip manai, vaikai kada nors supras?
Jis gūžtelėjo pečiais:
— Nežinau, bet žinau, kad tu supratai save, ir tai svarbiausia

Aš ilgai verkiau tą vakarą — ne iš liūdesio, bet iš švelnaus jausmo. Nežinau, kaip viskas susiklostys toliau. Gal jie sugrįš. O gal ir ne. Bet aš tikrai žinau: niekas neturi teisės sakyti, kad meilei jau per vėlu.

Jaučiuosi jauna būtent dabar. Ir, galbūt, sunku būti laimingai, kai kiti priešinasi. Bet vis tiek tai yra laimė — tikra, nusipelnyta.

O vaikai? Jie turi savo gyvenimą. Anūkai užaugs. Ir, galbūt, kada nors jie pamatys mane ne kaip moterį, kuri pasielgė „neteisingai“, bet kaip tą, kuri drįso būti savimi.

Ir jei kada nors paklaus, ar gailiuosi, pasakysiu: gailiuosi tik todėl, kad taip ilgai laukiau. Nes niekada nebūna per vėlu vėl įsimylėti.