Su seserimi nesikalbėjome trejus metus. O tada išgirdau sakinį, kuris sudaužė man širdį

Aš – Ieva. Mano sesė – Miglė. Nuo mažens buvome ne iš vieno molio: aš planuodavau, ji gyveno iš impulso. Aš žymėjausi sąsiuvinius, ji piešė ant jų viršelių. Mama sakydavo, kad esu „rami galva“, bet be Miglės namai atrodytų per tylūs. Tada dar nesupratau, kaip stipriai tyla gali žeisti.

Viskas pradėjo trupėti po senelės laidotuvių. Vakare grįžome namo, visi pavargę ir tušti. Miglė pasakė: „Man reikia pabūti viena“, susikrovė kuprinę ir išvažiavo prie jūros. Nesulaukėme nei skambučio, nei žinutės beveik savaitę. Grįžo pablyškusi, susivėlusi, pasakė: „Ne klausinėk.“ Aš iš pykčio užrakinau mūsų kambario spintą – kvailas simbolinis kerštas, bet man tada atrodė, kad bent kažką valdau.

Metai slinko. Miglė retai nakvodavo namie, dirbo ten, kur naktimis groja per garsiai ir per daug juoko be priežasties. Grįždavo paryčiais, virtuvėje palikdavo trupinius ir kvapus, o aš rytais juos rinkdavau ir tylėdavau. Kartais persimesdavome po sakinį, dažniau – nieko.

Tikroji žaizda atsivėrė tada, kai mama pasigedo savo dėžutės su auskarais ir žiedu, kurį nešiojo tik per šeimos šventes. Paaiškėjo, kad papuošalai atsidūrė lombarde. Miglė pripažino: „Paimsiu atgal, kai turėsiu pinigų.“ Mama sėdėjo ant kėdės, laikėsi už atlošo, o tėtis laukė balkone, kol nurims rankos. Aš pasakiau: „Tu peržengei ribą.“ Miglė trenkė durimis. Nuo tos dienos nebešneku. Nei „labas“, nei „su gimtadieniu“. Tušti metai.

Mama bandė mus stumtelėti viena kitai į glėbį: „Mergaitės, jūs gi kraujas.“ Aš atšalusi kartojau, kad ribos būtinos. Tėtis ėmė leisti daugiau laiko garaže, su varžtais jam buvo paprasčiau nei su mūsų žodžiais. Po pusmečio mamai prasidėjo širdies bėdos. Gydytoja pasakė: „Mažiau nervų.“ Grįžau namo ir ilgai sėdėjau koridoriuje, kur kabo mūsų trijų nuotrauka nuo jūros. Galvojau, ką tie „mažiau nervų“ reiškia, kai kiekviena diena – tarsi užspaustas dūris.

Vieną vakarą mama prisėdo prie manęs: „Ieva, tu moki laikytis. Bet kartais reikia paleisti.“ Aš pažiūrėjau į langą – užuolaida judėjo nuo vėjo. Širdyje buvo lygiai taip pat: pučia, o aš apsimetu, kad nejaučiu.

Miglę kartais sutikdavau mieste – prie stoties, prie perėjos, vienąsyk net eilėje kepyklėlėje. Mes apsimesdavome, kad skubame. Tą vakarą, kai mama vėl pakliuvo į ligoninę, sėdėjau prie jos lovos, laikiau už rankos, klausiau aparato pypsėjimo ir sau pasakiau: arba aš taip liksiu visam laikui, arba bent pabandysiu nešti ne tik nuoskaudas.

Parašiau: „Galim pasikalbėti?“ Atsakymas atėjo greitai: „Rytoj, prie upės.“
Susitikome prie Neries. Buvo vėjuota, lapai lakstė ratu. Stovėjome tylėdamos ilgiau nei dera. Miglė pirmoji prabilo: „Nebemoku pas tave grįžti.“ Aš pasakiau: „Nebemoku tavęs tikėti.“ Tarp mūsų – vanduo ir keli sakiniai.

Ji tyliai ištraukė iš kišenės mažą kvitą – iš to paties lombardo. „Dar neišpirkau. Bet dirbu. Bandau.“ Aš pasakiau: „Ne apie metalą kalbam.“ Ji linktelėjo: „Žinau.“ Tada pasakė vieną vienintelį „atsiprašau“ – ne gražų, ne išmokytą, o tokį, kuris stringa gerklėje. Aš stovėjau ir laukiau, kol pyktis bent truputį atleisiu. Nepaleido. Bet aš ištiesiau ranką. Ne tam, kad viską atleisti, o tam, kad nenuskęstumėm abi.

Dabar viskas trapu. Mes bendraujam atsargiai: be didelių pažadų, be „amžinai“. Kartais pykstu vėl, kartais juokiamės iš smulkmenų. Mama po truputį sveiksta ir džiaugiasi kiekvienu mūsų žodžiu lyg lašeliu vandens sausrom. Tėtis vėl remontuoja seną dviratį, nes kažkam reikės kartu važiuoti į turgų.

Aš nežinau, ar mes sugrįšim į tai, kas buvo. Gal ir nereikia. Gal nauji broliai ir seserys gimsta ne vaikystėje, o tada, kai suaugę ryžtasi nebežaisti tylos karo. Kartais naktį atsibundu ir klausau, ar namai kvėpuoja ramiau. Retai. Bet būna.

Nerašau čia apie stebuklus. Nerašau, kad viskas susitvarkė. Tiesiog vieną dieną nustojau rinkti įrodymus, kad esu teisesnė. Ir paklausiau savęs: ar verta saugoti sieną, jeigu kitoje pusėje – tavo žmogus?

O jūs? Jei artimas peržengė ribą ir paliko randą, ar bandytumėt statyti tiltą, net jei pirmi žingsniai girgžda?