Aš pavydėjau vyro kolegei ir nusprendžiau imtis situacijos kontrolės… tai, kas nutiko toliau, apvertė aukštyn kojomis viską, kuo tikėjau

Pavydėjau vyro jo kolegei.
Jis dažnai apie ją kalbėjo — kartais pagirdavo, kartais netyčia paminėdavo vardą, kai pasakodavo apie darbą. Stengiausi nepervertinti situacijos, bet viduje jausmas buvo sunkus. Tuomet sužinojau, kad jų darbe artėja vakarėlis, į kurį galima ateiti su sutuoktiniais. Nusprendžiau, kad tai mano šansas. Norėjau tiesiog pamatyti, kad tarp jų nieko nėra.

Atėjau su gražia suknele, iš anksto pasiruošusi laikytis užtikrintai. Salėje buvo triukšminga, muzika, juokas, taurės, pokalbiai. Stovėjau šalia vyro, kai prie mūsų priėjo ji — ta pati, dėl kurios naktimis nemiegojau. Šypsojosi taip atvirai, tarsi būtume draugės.
– O, jūs tikriausiai esate žmona? – pasakė ji. – Taip malonu susipažinti! Jis taip daug apie jus pasakojo!

Atsakiau šypsena, nors viduje viskas degė. Norėjosi išsiveržti, pasakyti ką nors aštraus, bet susilaikiau. Pradėjome kalbėtis, žodis po žodžio, ji pasirodė bendraujanti, atrodo gera. Jau pradėjau galvoti, kad veltui save jaudinausi, kol neišgirdau jos frazės.
– Jūs žinote, jis man taip padėjo po skyrybų… Galvojau, kad iš to laikotarpio neišgyvensiu. Bet jis buvo šalia. Kasdien skambindavo, mane namo parveždavo, palaikydavo… Nežinau, ką be jo būčiau dariusi.

Atsiduso man kvėpavimas. Pažvelgiau į vyrą — jis stovėjo šalia, apsimesdamas, kad nieko ypatingo nevyksta.
– Iš tiesų, koks geras jis mano! – paklausė ji ir nusijuokė.

Išspaudžiau šypseną, bet širdis beprotiškai plakė.
Po jos žodžių vakaras tapo košmaru. Muzika, juokas, šviesa — viskas lyg atsitraukė į antrą planą. Stovėjau, jaučiau jos kvepalų kvapą ir galvojau tik apie viena: kodėl jis niekada nesakė apie tas «skyrybas» ir apie tai, kaip jis ją «palaikė»?

Namo važiavome tylėdami. Jis įjungė radiją, apsimesdavo, kad viskas kaip įprasta.
– Įdomus buvo jų vakaras, – tyliai pasakiau. – Tiek daug naujo sužinojau apie tavo darbą.
Jis įsitempė.
– Prašau, nepradėk. Tu vėl kažką prisigalvoji.
– Prisigalvoju? Ar tiesiog pamiršai papasakoti, kad «palaikei» ją kiekvieną dieną po skyrybų?
Jis tylėjo.
– Mes tiesiog draugai, – pagaliau pasakė.
– Tiesiog draugai neskambina kas vakarą, – atsakiau. – Ir nedaro taip, kad jų žmonai viskas viduje apsiverstų.

Jis atsigręžė į langą. O aš supratau, kad ne pykstu — tiesiog skaudu. Iš abejingumo. Iš to, kaip ramiai jis pasakė «mes tiesiog draugai». Tarsi tai turėtų mane nuraminti.

Neužmigau visą naktį. Sėdėjau virtuvėje, prisiminiau kiekvieną detalę — jo susirašinėjimus, žinutes, kurias greitai užversdavo, kai ateidavau šalia. Viskas staiga sudėjo į vieną paveikslą.
Jis neišdavė. Bet ir nebuvo atviras. O tai, turbūt, skaudžiausia.

Nuo to laiko tapau kitokia. Ramesnė, šaltesnė. Liaudavausi pavydėjusi, nustojau klausinėjusi.
Jis galvoja, kad viskas praėjo. Kad aš tiesiog nusiraminau.
Tačiau iš tikrųjų kažkas manyje mirė. Tyliai, be skandalo, be riksmų.

Ir štai kartais, kai jis vėl pasakoja apie «kolegas», aš tiesiog žiūriu į jį ir galvoju:
ar verta išvis gelbėti santykius, jei pasitikėjimas nebegyvas?
O ar jūs galėtumėte atleisti tai, kas žudo ne kūnu, o žodžiais «mes tiesiog draugai»?