Idomybes
Seseuo nenorėjo matyti manęs savo vestuvėse neįgaliųjų vežimėlyje. Bet būtent ta diena viską sudėliojo į vietas savo vietose

Aš esu neįgaliojo vežimėlyje nuo 17 metų.
Mano sesuo paprašė, kad neatvykčiau į jos vestuves vežimėlyje — ji sakė, kad tai «sugadins šventės estetiką».
Kai atsisakiau, ji susierzinusi pasakė:
— Tada išvis neateik!
Aš ramiai atsakiau:
— Gerai. Jei aš negaliu ateiti tokia, kokia esu, tada tiesiog neateisiu.
Ji nesitikėjo, kad aš iš tikrųjų atsisakysiu — ne tik nuo ceremonijos, bet ir nuo vakarienės, ir nuo šeimos nuotraukų.
Aš nesiginčijau, nepakėliau balso, tiesiog tyliai pasitraukiau.
Buvo skaudu. Juk aš visada buvau šalia jos — palaikiau, džiaugiausi kiekvienu jos pasiekimu.
Mano vežimėlis — nėra papuošalas ar gėda, tai yra mano dalis, mano stiprybės simbolis.
Bet supratau: negalima priversti savęs būti ten, kur tavęs iš tiesų nepriima.
Atėjo vestuvių diena. Kol visa šeima ruošėsi ir skubėjo, aš likau namuose — ramiai, be nuoskaudų.
Praleidau dieną su draugais, kurie priima mane tokia, kokia esu. Buvo juoko, muzika ir šiluma vietoje nerimo ir skausmo.
Vakare paskambino pusseserė, tyliai pasakė:
— Visi klausia, kur tu. Tavęs labai trūksta.
Manęs nebuvimas neliko nepastebėtas. Ir pokalbis vestuvėse jau buvo ne apie «tobulą vaizdą», o apie tai, kodėl viena sesuo nesijautė laukiama šeimos šventėje.
Vėlyvą vakarą į duris pabeldė. Prie slenksčio stovėjo mano sesuo — su vestuvine suknele, su ašarotomis akimis.
Ji pasakė, kad svečiai visą vakarą klausinėjo apie mane. Kad niekas nesuprato, kodėl aš neatvykau.
Ir tada jai paaiškėjo: vaikydamasi išorinio grožio, ji pamiršo svarbiausią dalyką — meilę, priėmimą ir žmones, kurie visuomet buvo šalia.
Ji paprašė atleidimo — nuoširdžiai, su ašaromis. Ji pasakė, kad suprato: tikrasis grožis — ne dekoracijose ir ne nuotraukose, o tame, kad šalia tavęs yra tie, kuriuos myli.
Aš paėmiau jos ranką ir tyliai pasakiau:
— Niekada nenorėjau sugadinti tavo dienos. Tik norėjau, kad mane pastebėtų. Ne kaip aksesuarą, o kaip šeimos dalį.
Mes apsikabinome. Ir tuo momentu abi supratome: meilė, kuri pašalina — trapi.
O meilė, kuri priima viską — net ir tai, kas kartais gąsdina kitus, — amžina.



