Vakar grįžau po darbo namo ir ant stalo gulėjo puokštė gėlių, o prie durų — svetimi batai. Sustojau, negalėdama patikėti savo akimis… 

Jis ignoravo mano skambučius, kai aš gimdžiau mūsų vaiką. Bet paskui gyvenimas jį privertė suklupti…

Mes susipykome dėl smulkmenų. Nors ne — ne dėl smulkmenų. Tiesiog kiekviena smulkmena tuomet virto audra. Jis vis dažniau tylėjo, o aš — vis garsiau bandžiau pasiekti. Ir štai kartą vakare jis trenkė durimis ir sakė, kad pavargo. Likau viena, pykčio ir nuoskaudų uždusinta.

Vėliau naktį, kai prasidėjo sąrėmiai, iš pradžių pagalvojau, kad suklydau. Kad tai tik skausmas. Bet po kelių minučių tapo aišku — viskas, prasideda. Paėmiau telefoną ir paskambinau jam. Vieną kartą. Antrą. Penktą. Dešimtą. Trisdešimtą.
Be atsakymo.
Tik ilgi garsai — sausi, šalti, tarsi jie smogė tiesiai į širdį.

Ašaros tekėjo savaime. Baimė ir skausmas susimaišė į vieną. Brolis girdėjo, kaip aš verkiu, ir, neužduodamas klausimų, nuvežė mane į ligoninę.

Automobilyje tylėjau. Tiesiog spaudžiau pilvą, skaičiavau kvėpavimą ir rijau ašaras. Jis — vienintelis, kam norėjau paskambinti, — neatsakė. Net nepažiūrėjo. Net nepaklausė, kur esu.

Kai mes atvykome, skausmas tapo nepakeliamas. Gydytojai mane nuvedė į gimdymo skyrių, o brolis liko laukti už durų.

Po dešimties valandų — dešimties begalybės valandų — mano telefonas pagaliau įsižiebė. Jis skambino. Brolis atsigręžė į ekraną ir, nesudvejodamas, atsakė:
— Ji neišgyveno.

Jis tai pasakė ne iš pykčio. Tiesiog norėjo, kad tas nors akimirkai pajustų, ką reiškia tikrai prarasti.

Po dvidešimties minučių jis buvo ligoninėje. Įėjo, išblyškęs, drebėdamas, su tuščiomis akimis.
— Kur ji? Kur mano žmona?
Ne viena seselė neatsakė. Jie vedė jį koridoriumi, atidarė duris.

O ten — aš.
Gyva. Su mūsų dukra ant rankų.

Jis sustojo, lyg būtų trenkta žaibo. Akimirkai netikėdamas. Tada priėjo, atsiklaupė tiesiai ant ligoninės grindų ir pravirko.
Ne taip, kaip verkia iš nuoskaudos. O taip, kaip verkia, kai supranta, kad vos neprarado visko.

Jis šnabždėjo:
— Atleisk. Prašau, atleisk. Maniau, kad dar turime laiko.

Tada nieko neatsakiau. Tiesiog tylėdama daviau jam palaikyti dukrytę.
Leisk jam pajusti, dėl ko verta gyventi, o ne didžiuotis.

Tada prasidėjo naujos dienos — bemiegės naktys, šauksmai, nuovargis, bet jis buvo šalia. Kiekvieną kartą. Be žodžių. Be pasiteisinimų. Jis tiesiog darė.

Plaudavo buteliukus, laikė mano ranką, kai verkiau iš nuovargio, prisiėmė viską, ką galėjo. Po ilgo laiko pirmą sykį mačiau ne vyrą, kuris ginčijasi, o vyrą, kuris suprato.

Praėjo laikas.
Dabar, kai jis paima mūsų dukrą į rankas, matau, kaip drebina jo pirštus, ir girdžiu, kaip jis šnabžda jai:
— Aš vos jūsų abiejų nepraradau.

Ir aš galvoju — o gal mums visiems kartais reikia praeiti pro vos netektį, kad pagaliau išmoktumėm vertinti tuos, kurie šalia?

Ar jūs kada nors supratote, kad prarandate žmogų — tik tada, kai jau buvo beveik per vėlu?