Idomybes
Sese pasiėmė iš manęs viską. Tačiau jos vestuvėse paaiškėjo, kas iš tikrųjų laimėjo…

Augau šeimoje, kurioje, rodos, buvo du skirtingos vertės vaikai: „mėgstama“ ir „ji susitvarkys“. Jaunesnioji gavo viską – dėmesį, dovanas, begalinę rūpestį. Ją apmokė už mokslus, nupirko automobilį, apie ją rūpinosi taip, tarsi nuo to priklausytų pasaulis. O aš… aš įpratau pasikliauti tik savimi. Mokytis, dirbti, pati dengti išlaidas. Net į mano išleistuves jie neatėjo – „jaunesnė prastai jaučiasi, jai reikia dėmesio“.
Ir vis dėlto ji sugebėjo man pavydėti. To, kad stoviu ant savo kojų. To, kad turiu darbą. Tačiau labiausiai – mano santykių.
Kai parvedžiau namo vyrą, su kuriuo ketinau kurti gyvenimą, jaunesnioji iškart prisiklijavo prie jo. Juokėsi iš kiekvienos jo frazės, sukosi šalia, atsitiktinai lietė rankas. Stengiausi nematyti akivaizdaus, nes nenorėjau sugriauti to mažo, ką turėjau. Jis sakė, kad įsivaizduoju. Tada labai norėjau juo tikėti.
Bet kartą grįžau namo anksčiau, nei planavau. Atidariau duris ir pamačiau vaizdą, nuo kurio žemė tarsi iš po kojų išslydo. Jie buvo kartu. Ne taip, kaip sesuo ir sužadėtinis, o taip, kaip žmonės, kuriems vienas nuo kito nėra ką slėpti.
Jis pabalo. Ji – priešingai – žiūrėjo į mane su kažkokiu keistu pasitenkinimu.
— Aš laimėjau, — pasakė ji. — Žaidimo pabaiga.
Neatsimenu, kaip pasiekiau virtuvę. Kaip susikroviau daiktus. Kaip atšaukiau vestuves. Viduje viskas buvo taip išdeginta, kad ašaros tiesiog nesiliko. Po kelių savaičių jie jau neslėpėsi. Išvykau į kitą miestą ir pradėjau viską iš naujo: darbas, nuomojamas butas, vieniši vakarienės, bandymai naktimis miegoti.
Praėjo beveik metai. Atsigavau. Tapau stipresnė. Suradau geresnį darbą, nustojo mane gąsdinti kiekvienas telefono pranešimas. Svarbiausia — sutikau žmogų. Ne tobulą, ne pasakišką. Tiesiog ramų, sąžiningą, patikimą. Su juo buvo tylu, be kovų, be įrodymų, kas geresnis. Jis negydė mano žaizdų — jis tiesiog buvo šalia, kol jos pačios užgijo.
Ir staiga vieną dieną pašto dėžutėje radau kvietimą. Į jų vestuves. Gėlės, auksinės raidės, parašas: „Būsime laimingi, jei ateisite“. Juokiausi dešimt minučių. Iki ašarų. Iki pilvo skausmo. Iki suvokimo, kad man nebeskauda.
Bet tada nusprendžiau: važiuosiu.
Salė buvo papuošta taip, tarsi jie bandytų įrodyti pasauliui savo „tobulumą“. Jaunesnioji sukosi tarp svečių, spindėjo tarsi gyvenimas pagaliau jai įteikė medalį. Pamačiusi mane, jos akys užsidegė keistu ugnimi — laukimo ir piktdžiugos mišiniu. Jos žvilgsnis sakė: „Na? Matai, kas čia yra nugalėtoja?”
Ji priėjo arčiau ir pašnibždėjo:
— Tikiuosi, tau ne per daug pavydi.
Aš ramiai pažvelgiau į jos akis:
— Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad jūs kartu. Laikykitės vienas už kito. Jūs tokie panašūs.
Ji net nesuprato, ką tiksliai aš pasakiau. Tik susiraukė ir ožnivarelinko — aiškiai išgirdo ne tai, ko tikėjosi. Jai reikėjo mano pažeminimo, o ne mano laisvės.
Kai jie sakė įžadus, žiūrėjau į juos be skausmo. Be pykčio. Be kartumo. Tiesiog supratau: jų istorija nėra mano istorija. Ten nėra mano vietos. Ir niekada nebuvo.
Kai išėjau iš salės, pasijutau lengvai. Taip lengvai, tarsi pagaliau atidaviau nereikalingą naštą, kurią nešiau per ilgai.
Ir dabar dažnai galvoju: ar teisingai pasielgiau, kad nuėjau ten, pažvelgiau praeičiai į akis ir galutinai ją paleidau? Ar vertėjo tiesiog išmesti kvietimą ir nebegrįžti ten, kur manęs kada nors nevertino nei kaip dukros, nei kaip moters?
Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?



