Aš nuėjau pas jo tėvus pranešti apie nėštumą… ir išgirdau tai, kas sudaužė mano širdį…

– Tu negali tiesiog išeiti, – pasakiau aš, pro ašaras, stovėdama jo tėvų virtuvėje. Mano balsas drebėjo, rankos taip pat. Jis stovėjo, atsirėmęs į stalviršį, žiūrėdamas į grindis, tarsi bandydamas pasislėpti nuo to, kas vyko. Jo motina sėdėjo prie stalo, sunėrusi rankas, ir žiūrėjo į mane rūščiai ir šaltai, tarsi aš prašyčiau neįmanomo.

– Nusiramink, – tarė ji tolygiai. – Vestuvės neišsprendžia visų problemų. Jis jaunas, jam per anksti įsipareigoti tokiems sprendimams. Nereikia tuoktis tik dėl nėštumo.

Šie žodžiai sudavė man stipriau, nei tikėjausi.
– Nenoriu būti vieniša motina. Noriu šeimos. Noriu, kad mano vaikui tėvas būtų šalia. Ar tai tikrai taip keista?

Jis pakėlė akis, ir jose buvo daugiau baimės nei užtikrintumo.
– Aš… nesu pasiruošęs. Tu žinai. Darbas, nuolatinės permainos… Mes net nesame susigyvenę. Negalima skubėti.

Į kambarį įėjo jo tėvas. Jis pamatė mane ašarose, sūnų — blyškų, motiną — su akmeniniu veidu.
– Kas čia vyksta? – paklausė jis ramiai, bet balse girdėjosi įtampa.

– Ji nori vestuvių. O jis nenori, – atsakė jo žmona.

Jis atsisėdo šalia manęs, padėjo delną man ant peties.
– Suprantu, kaip tau sunku. Bet atsakomybė — tai svarbu, – pasakė jis, žiūrėdamas į sūnų. – Kartais vyras tiesiog privalo žengti baimingą žingsnį.

– Tu manai, vestuvės viską išspręs? – piktai mestelėjo sūnus. – Tu taip pat kadaise buvai jaunas…

Tėvas sunkiai atsikvėpė:
– Buvau. Bet kai sužinojau, kad tapau tėvu, nedvejodavau nė sekundės.

Tuo metu aiškiai pajutau, kad stoviu tarp dviejų skirtingų pasaulių. Tėvai — kuriems šeima buvo šventa atrama. Mes — karta, kuri moka atidėti viską «vėliau», kol tas «vėliau» dingsta.

Kai sužinojau apie nėštumą, iš pradžių buvo šokas. Man dvidešimt su trupučiu, dirbu su vaikais ir visada svajojau apie didelę, tvirtą šeimą. Buvome kartu keletą metų ir aš nuoširdžiai tikėjau: jei atsiras vaikas, kursime namus, pradėsime viską iš naujo.

Tačiau jis tarsi tolėjo. Vengė kalbų apie ateitį, teisindamasis darbu, pinigais, aplinkybėmis. O jo motina palaikė:
– Vestuvės — ne prievolė.

Ir aš pradėjau galvoti: gal su manimi kažkas blogai? Gal aš pernelyg daug noriu?

Bet tada papasakojau apie viską savo mamai. Mačiau skausmą jos akyse, tarsi ji prisiminė save paliktą vieną. Ir tada supratau: man šeima — tai ne formalumas. Tai atrama, kuri arba yra, arba jos nėra.

Vakare sėdėjome pas jį kambaryje. Ilgai tylėjome.
– Aš bijau, – prisipažino jis. – Nežinau, ar susitvarkysiu. Nežinau, ar sugebėsiu būti vyru… ar tėvu.

Aš paėmiau jį už rankos.
– Aš taip pat bijau. Bet jei mylime vienas kitą, galime pabandyti kartu.

Jis nukreipė žvilgsnį.
– Galbūt… geriau grįžk pas mamą.

Tas žodžiais lyg atėmė orą iš krūtinės. Naktį neužmerkiau akių. Girdėjau, kaip jo motina šnabždėjo jam už durų:
– Nepasiduok spaudimui.

Ryte jo tėvas nuvežė mane namo. Važiavome tylėdami. Prie durų jis pasakė:
– Jei prireiks pagalbos… skambink. Aš tavęs nepaliksiu.

Namuose mama tiesiog apkabino. Sesuo padarė man arbatos ir atsisėdo šalia.
– Kas dabar? – paklausė ji.
– Nežinau, – pašnibždėjau aš.

Sekantys dienos slinko kantriai lėtai. Laukiau iš jo nors SMS, vieno žodžio. Bet tyla spaudė vis stipriau.

Darbe gaudavau save stebėdama vaikus ir galvodama: koks bus mano vaikas? Ar sugebėsiu jį tikrai auginti viena? Ar turėsiu pakankamai jėgų?

Kartą vakare paskambino jo tėvas.
– Jam reikia laiko, – pasakė jis. – Bet noriu tau padėti. Jei norėsi… gali pagyventi pas mus.

– O jūsų žmona?..
– Tai mano rūpestis, – tvirtai atsakė jis.

Aš nusprendžiau paskambinti jam dar kartą. Jis atsiliepė.
– Atsiprašau, – jis pašnibždėjo. – Aš nežinau, ką daryti…

– Aš taip pat nežinau, – atsakiau aš.

Ir štai dabar sėdžiu tarp dviejų baimių ir dviejų kelių. Tarp to, ko noriu, ir to, ką galiu gauti. Tarp vilties ir realybės.

Nežinau, ką atneš rytojus. Bet tikrai žinau: turiu būti stipri. Dėl vaiko.

Kartais mąstau: kas geriau — būti vienai, bet stipriai, ar laukti to, kuris, galbūt, niekada negrįš?
Ką jūs darytumėte mano vietoje?