Keturis metus didžiavausi tuo, kaip mano vyras rūpinasi motina, kol nuskambėjo skambutis, pakeitęs visą mano gyvenimą…

Esame susituokę dvidešimt šešerius metus. Įprasta šeima. Darbas, kasdienybė, vaikai užaugo ir išsikraustė. Anyta gyveno viena savo kaimo name. Vyras važiuodavo pas ją padėti. Taip buvo visada.

Prieš ketverius metus jis pasakė, kad motina sensta, sunku jai vienai tvarkytis. Kad važiuos kiekvieną penktadienį padėti ūkyje. Suarti daržą, suskaldyti malkų, kažką pataisyti. Sutikau. Teisingai, motina pagyvenusi, reikia padėti.

Kiekvieną penktadienį jis išvykdavo po darbo. Paruošdavau jam maisto su savimi. Kepdavau pyragus, gamindavau kotletus, kad motina, dėl jo, negamintų. Jis paimdavo krepšį ir išvykdavo. Sugrįždavo sekmadienį vakare.

Klausdavau, kaip motina, kaip sekasi. Jis atsakydavo, kad gerai, tvarkosi. Kad jis padėjo namuose, pasikalbėjo, viskas gerai. Džiaugiausi, jog turiu tokį rūpestingą vyrą.

Su anyta matydavausi retai. Kartą per du-tris mėnesius vyras pasiūlydavo nuvažiuoti kartu, bet dažniausiai atsisakydavau — darbas, reikalai, pavargstu per savaitę. Galvodavau, kad jis susitvarkys pats. Paskutinį kartą buvau pas ją beveik prieš metus. Atrodė prastai, skundėsi sveikata, bet gydytojų nemėgo. Pasiūliau išsitirti, ji atsimušinėjo.

Praėjo du metai. Vis rečiau klausdavau apie anytą. Vyras sakydavo, kad ji laiko, kad viskas stabilu. Tikėjau.

Vakar paskambino nepažįstama moteris. Pristatėsi kaip anytos kaimynė. Verkė telefonu. Kalbėjo nerišliai.

Sakė, kad laiko ilgai, bet nebegali tylėti. Kad sąžinė neduoda miegoti. Kad turi man papasakoti tiesą.

Aš nesupratau, apie ką ji. Paprašiau paaiškinti.

Ji paklausė, ar žinau, kad vyras kiekvieną penktadienį atvažiuoja į anytos namus. Atsakiau, kad žinau. Kad jis važiuoja padėti motinai.

Ji nutilo. Tada tyliai paklausė: “Miela, apie kokią motiną tu kalbi? Juk ji mirė prieš dvejus metus…”

Aš iš karto nesupratau žodžių. Pakartojau. Ji lėtai pakartojo: anyta mirė prieš dvejus metus. Infarktas. Ją rado kaimynai. Vyras atvyko, surengė laidotuves. Greitai, tyliai, be skelbimų. Kaimynai dalyvavo. Aš nedalyvavau.

Širdis beprotiškai plakė. Bandžiau prisiminti — ar vyras prieš dvejus metus skambino, ar kažką sakė. Ne. Nieko nebuvo. Jokių laidotuvių. Jokių ašarų. Jis tiesiog tęsė keliones kiekvieną penktadienį.

Kaimynė tęsė pasakojimą. Sakė, kad nuo to laiko namas stovi tuščias. Kad vyras iš tiesų atvyksta kiekvieną penktadienį. Bet ne vienas. Su moterimi. Jauna. Jie gyvena ten kartu per visą savaitgalį. Ji mato jų automobilį, šviesą languose. Keletą kartų matė juos kieme.

Laikiau telefoną, klausiau. Ji sakė, kad ilgai galvojo, ar man papasakoti. Kad bijojo kištis. Bet sąžinė nedavė ramybės. Kad neteisinga, kad turiu žinoti.

Paklausiau, ar ji tikra. Ji atsakė, kad absoliučiai. Kad matė juos daug kartų. Kad visa gatvė žino. Kad vyras kiekvieną penktadienį atvyksta su šia moterimi, jie praleidžia ten savaitgalius, išvyksta sekmadienį.

Padėjau ragelį. Sėdėjau virtuvėje. Žiūrėjau į maisto krepšį, kurį paruošiau šiandien ryte. Šiandien penktadienis. Vyras grįš iš darbo, paims krepšį, pasakys, kad važiuoja pas motiną. Pas mirusią motiną. Su gyva meiluže.

Keturis metus. Keturis metus jis važiavo pas motiną. Paskutinius dvejus metus — pas mirusią motiną. Melavo man į akis. Imsi mano maistą. Sakė, kad padeda. O praleisdavo savaitgalius su kita moterimi velionės anytos namuose.

Vyras atėjo vakare. Pasiėmė krepšį kaip įprasta. Sakė, kad važiuoja pas motiną, grįš sekmadienį.

Paklausiau: “Pas kokią motiną?”

Jis sustojo. Pažiūrėjo į mane. Pakartojo, kad pas motiną.

Sakiau, kad man paskambino kaimynė.

Jis pabalo. Tylėjo minutę. Tada tyliai iškvėpė: “Galiu paaiškinti.”

Prašiau paaiškinti.

Jis pradėjo pasakoti, kad taip, susitinka su moterimi. Kad prasidėjo prieš dvejus metus. Kad motina mirė, jis man nepasakė, nes bijojo reakcijos. Kad namas buvo tuščias, jis nusprendė jį naudoti. Kad jų santykiai rimti.

Klausiausi dėl maisto, kurį paruošdavau.

Jis atsakė, kad jie valgydavo kartu. Kad ji nemoka gaminti. Kad mano maistas labai padėdavo.

Jis išėjo tą vakarą. Sakė, kad pagalvos, ką daryti toliau. Negrįžo iki šiol. Skambina, prašo susitikti, pasikalbėti.

Sėdžiu namuose viena. Žiūriu į virtuvę, kur keturis metus kiekvieną penktadienį ruošdavau jam maistą kelionei. Kepdavau pyragus. Jaudinausi, kad jis pavargsta, padėdamas motinai. Didžiavausi juo.

O jis važiuodavo pas meilužę. Nuslėpė savo motinos mirtį. Du metus melavo. Imė mano maistą. Maitino juo kitą moterį. Naudojo velionės motinos namus neištikimybei.

Pasakykite, ar galima tai atleisti? Ar ketverius metus trukusi melaginga istorija, motinos mirties nuslėpimas ir mano rūpinimosi išnaudojimas yra tai, nuo ko neįmanoma atsigauti? Ir kaip gyventi toliau, kai supranti, jog ketverius metus buvai visiška kvailė?