Aš buvau įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai padėdama vyresniajam sūnui. Bet kai atidariau jaunesniojo sūnaus buto duris, supratau, kokią baisią klaidą padariau…

Ketvirtadienį mano anūkas Maksas vėl susirgo. Tomas paskambino ryte, jo balsas buvo pavargęs:

— Mama, jo temperatūra viršija keturiasdešimt. Ana yra svarbioje prezentacijoje, negali išeiti. Ar galėtum atvažiuoti?

— Žinoma, brangusis, — atsakiau užsisegdama paltą. — Jau važiuoju.

Maksas gulėjo ant sofos — blyškus, karštas, silpnas. Jam tik ketveri, ir jis serga beveik kiekvieną mėnesį: tai bronchitas, tai otitas, tai begaliniai peršalimai. Atsisėdau šalia jo, paglostė jo plaukus, daviau temperatūrą mažinantį vaistą. Jis silpnai šypsojosi:

— Močiutė…

Širdis suspaudė. Mano mažasis, trapus anūkas. Vienintelis.

Tomas — mano vyresnysis sūnus, jam trisdešimt dveji, susituokęs penkerius metus. Ana — nuostabi mergina, bet labai siekia karjeros. Dažnai dirba viršvalandžius, važinėja į komandiruotes. Aš jos nesmerkiu, tačiau kas nors turi padėti su vaiku. Juolab su tokio trapaus sveikatos.

Pas juos praleidau visą dieną: skaičiau anūkui pasakas, viriau sultinį, keičiau kompresus. Nufotografavau Maksą, miegantį su meškučiu, ir įkėliau į Instagram: «Mano mažasis karys sveiksta ❤». Sekėjai užpylė širdutėmis.

Vakare Tomas grįžo, apkabino mane:

— Mama, tu tiesiog išgelbėjimas. Ką mes be tavęs darytume?

— Nieko baisaus, — numojau ranka. — Anūkui — viskas.

Į namus grįžau vėlai, pavargusi, bet patenkinta. Ir tada prisiminiau, kad mano jaunesnysis sūnus, Lukasas, dar dieną atsiuntė žinutę: «Mama, paskambink, kai būsi laisva». Ketinau — ir pamiršau. Pažiūrėjau į laikrodį – jau vėlu. Nusprendžiau paskambinti rytoj.

Tas rytoj pavirto į tris dienas. Maksui vėl pakilo temperatūra, Ana išvyko į konferenciją, Tomas negalėjo pasiimti laisvadienio. Praleidau pas juos beveik savaitę.

Šeštadienį paskambino Lukasas. Balsas sausas:

— Mama, ar tu gyva?

— Lukasai! Atsiprašau, brangusis, aš pas Tomą, Maksui visai blogai. Kaip tu?

— Normaliai.

— Darbe?

— Normaliai.

Pauzė.

— Norėjai ką nors pasakyti?

— Nesvarbu. Vėliau.

Jis padėjo ragelį. Susirūpinusi, bet tada Maksas ėmė verkti — ir aš vėl pamiršau apie pokalbį.

Po dviejų savaičių buvo Lukaso gimtadienis — dvidešimt aštuoni. Ketinau iškepti jo mėgstamą vyšnių pyragą, nusipirkti dovaną. Bet išvakarėse Maksas vėl susirgo, gydytojai įtarė plaučių uždegimą. Kai lakstiau tarp ligoninės ir Tomo namų, ramindama nuo bejėgiškumo verkiančią Aną.

Apie Lukaso gimtadienį prisiminiau vienuoliktą vakaro, gulėdama be jėgų ant sofos.

Pagriebiau telefoną: «Lukasai, brangusis, su gimtadieniu! Atsiprašau, kad nepaskambinau, turime košmarą su Maksu. Rytoj atvažiuosiu, paminėsime!»

Atsakymas atėjo po valandos: «Ačiū».

Ir viskas.

Ketinau važiuoti, bet Maksą paguldė į ligoninę. Su Tomu dirbome pamainomis. Ana atšaukė komandiruotę, bet atrodė sukrėsta. Jiems reikėjo mano pagalbos.

Pas Lukasą taip ir nenuvažiavau.

Skandalas įvyko po mėnesio.

Užėjau pas Lukasą be įspėjimo — nusprendžiau aplankyti, atnešiau maisto produktų. Jis atidarė ne iš karto, atrodė išvargęs.

— Lukai, tu gerai jautiesi?

— Puikiai, — murmėjo jis, įleisdamas mane.

Bute vyko netvarka: indai, drabužiai, dulkės.

— Sūnau, kas nutiko?

— Nieko. Darbas. Pavargau.

Pradėjau tvarkytis virtuvėje, šnekučiuodamasi apie Maksą — kaip jis pradėjo sveikti, kaip juokingai kažką pasakė. Lukas tylėjo, paskui staiga atsistojo:

— Užteks!

Aš sustingau.

— Ką?

— Užteks apie Maksą! — balsas sudrebėjo. — Daugiau apie nieką tu negalvoji! Viskas — Maksui! Viskas — Tomui! O aš? Aš — tik fonas!

— Lukai, ką tu…

— Tu pamiršai mano gimtadienį, mama! Pirmą kartą per dvidešimt aštuoneris metus! — Jis vaikštinėjo po kambarį. — Tau skambinau prieš tris savaites, norėjau pasakyti, kad mane paaukštino – paskyrė vyresniuoju analitiku! Ar žinai, kaip dėl to stengiausi? Net nesiteikei paklausti!

Prisiminiau tą pokalbį. Jis sakė… bet tada Maksas verkė…

— Lukai, atleisk, aš ne…

— Nepastebėjai? — jis karčiai nusišypsojo. — Aš jau pusę metų susitikinėju su mergina. Pusę metų, mama. Ar žinojai?

Aš tylėjau.

— Būtent. Nes kiekvienas mūsų pokalbis — tai penkios minutės: «Kaip tu?» — «Normaliai» — «Man pas Tomą, Maksas serga». — Jis atsisėdo, užsidengė veidą rankomis. — Aš nebeegzistuoju tau.

— Tai netiesa! — Priėjau, pabandžiau apkabinti, bet jis atstūmė. — Lukai, aš jus abu myliu vienodai!

— Meluoji. — Jis pakėlė galvą, akys raudonos. — Visada labiau mylėjai Tomą. Jis — pirmagimis, sėkmingas, su šeima. O aš — jaunesnysis, tas, kuris «pats susitvarkys».

— Sūnau, tu suaugęs vyras, o Maksas — vaikas! Jam reikia pagalbos!

— Ar tu pavydi vaikui? — išsprūdo man.

Lukas išblyško.

— Išeik, — tyliai pasakė jis.

— Lukai…

— Išeik, mama.

Išėjau. Verkiau. Buvau sukrėsta. Kaip jis galėjo pavydėti ketverių metų sergančiam sūnėnui?

Namie paskambinau vyresniajam sūnui ir papasakojau apie savo pokalbį su jaunesniuoju. Jis atsiduso:

— Mama, Lukas visada buvo nebrandus. Jam dvidešimt aštuoneri, o elgiasi kaip paauglys. Nesuk galvos.

Bet aš dėl to sielojausi.

Prisiminiau: gimtadienis — pamiršau. Paaukštinimas — praleidau. Mergina — nežinojau. Kada paskutinį kartą tikrai domėjausi jo gyvenimu?

Atsidariau Instagram. Paskutinį pusmetį — tik Maksas. Dešimtys nuotraukų. Pavadinimai: «Mano brangiausias anūkas», «Geriausias laikas — su Maksu», «Močiutės džiaugsmas».

Ne vienos nuotraukos su Lukasu.

Jis nustojo skambinti. Neatsiliepė į žinutes. Ateidavau — neatidarė. Tomas gūžčiojo pečiais: «Atvės».

Bet praėjo savaitės, ir supratau: jis neatvės. Jis kenčia.

O Maksas… Vakar Maksas vėl susirgo. Ir Tomas paskambino:

— Mama, padėk.

Dabar sėdžiu namuose ir nežinau, ką daryti.

Galėčiau važiuoti pas Maksą. Jis serga. Jam blogai. Ar močiutė gali atsisakyti sergančiam anūkui?

Bet Lukas… jis taip pat mano vaikas. Net jei jam dvidešimt aštuoneri. Net jei jis suaugęs.

Galbūt jis teisus? Galbūt tikrai jį pamiršau, paskendau rūpindamasi anūku?

Bet ar neteisinga — padėti sergančiam vaikui?

Ar tai patogi pasiteisinimas?

Ar galima vienodai mylėti, kai vienas — ketverių metų ligoniukas, o kitas — suaugęs vyras? Ar suaugusiems vaikams taip pat reikia motiniškos meilės?

Aš nežinau atsakymo.

Ir bijau, kad kol jo ieškau, galiu visam laikui prarasti jaunesnį sūnų.