Į vairavimo kursus užsirašiau būdama 68-erių — instruktorius pasakė, kad man jau per vėlu, o aš parodžiau, ką sugebu

Vairuoti norėjau visą gyvenimą. Ne todėl, kad nebūtų buvę kam nuvežti — vyras mane visur vežiojo keturiasdešimt metų. Tiesiog visada buvo tas tylus noras pačiai sėdėti prie vairo. Žinoti, kad gali. Priklausyti nuo savęs, o ne nuo svetimo tvarkaraščio.

Kol buvo vyras — to nedariau. Jis vairavo pats ir buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad moteriai prie vairo nėra ką veikti. Aš nesiginčijau. Tiesiog atidėliojau.

Vyras išėjo prieš trejus metus. Pirmus metus bandžiau atsigauti. Antraisiais — kūriau gyvenimą iš naujo. Trečiaisiais supratau, kad pagaliau noriu padaryti viską, ko atsisakiau ne savo valia.

Vairavimo kursai buvo pirmasis punktas tame sąraše.

Užsirašiau rugpjūtį. Man buvo šešiasdešimt aštuoneri. Administratorė registratūroje pažvelgė su lengva nuostaba — bet nieko nepasakė. Sumokėjau ir gavau tvarkaraštį.

Pirmus du užsiėmimus vedė vienas instruktorius. Jaunas, ramus — aiškino kantriai, neskubino. Man patiko. Jaučiau, kad man sekasi.

Per trečią užsiėmimą instruktorius susirgo. Atsiųstas kitas.

Jam buvo apie penkiasdešimt. Įsėdo į automobilį, pažvelgė į mane. Paklausė, kiek man metų. Pasakiau — šešiasdešimt aštuoneri. Jis patylėjo. Tada tarė — na, pabandykime. Balsas buvo toks, koks būna tada, kai žmogus jau viską nusprendė, bet iš mandagumo to nepasako garsiai.

Išvažiavome į aikštelę. Atlikau pratimus — ne idealiai, bet užtikrintai. Jis taisė — trumpai, kartais aštriai. Paskui vienu metu manevrą atlikau netiksliai. Įprasta klaida — jau supratau, kaip ją ištaisyti.

Jis pasakė — žinote, jūsų amžiuje reakcija jau nebe ta. Kai kurie dalykai po tam tikro amžiaus tiesiog nebesiduoda. Gal neverta švaistyti laiko ir pinigų.

Aš sustabdžiau automobilį.

Pažvelgiau į jį. Jis žiūrėjo į priekinį stiklą — ramiai, tarsi būtų pasakęs kažką savaime suprantamo.

Iš karto neatsakiau. Palaukiau, kol viduje nuslops tos pirmos kelios sekundės, kai norėjosi pasakyti ką nors aštraus.

Tada pasakiau — tęskime užsiėmimą.

Jis gūžtelėjo pečiais. Mes tęsėme.

Iki užsiėmimo pabaigos buvau susikaupusi kaip niekada. Kiekvienas manevras — tikslus. Kiekvienas stabdymas — laiku. Lygiagretus parkavimas, kurį praktikavome pabaigoje, — iš pirmo karto.

Jis nieko nepasakė. Tiesiog linktelėjo.

Po užsiėmimo priėjau prie administratorės ir paprašiau, kad šis instruktorius daugiau nebevestų mano pamokų. Trumpai paaiškinau — be skundų, be skandalo. Tiesiog pasakiau, kad mums netinka vienas kito darbo stilius.

Administratorė vėl užrašė mane pas pirmąjį.

Tęsiau pamokas. Po keturių mėnesių išlaikiau egzaminą. Iš pirmo karto.

Tą dieną, kai man išdavė vairuotojo pažymėjimą, paskambinau dukrai. Ji iš džiaugsmo rėkė taip garsiai, kad atitraukiau telefoną nuo ausies. Paskui paskambinau draugei. O tada tiesiog išvažiavau — viena, be maršruto, be tikslo. Tiesiog važiavau po miestą ir žiūrėjau į kelią iš už vairo.

Tai buvo geriausias jausmas per pastaruosius kelerius metus.

To instruktoriaus daugiau nebemačiau. Bet kartais pagalvoju — gerai, kad jis tai pasakė. Ne todėl, kad buvo teisus. O todėl, kad būtent po jo žodžių nustojau vien atlikinėti pratimus ir pradėjau įrodinėti. Pirmiausia sau.

Būdama šešiasdešimt aštuonerių — pats laikas.

Pasakykite atvirai — ar kada nors darėte ką nors iš pykčio tiems, kurie sakė, kad jums nepavyks, — ir paaiškėjo, kad buvote teisūs?