Aš atėjau į darbo pokalbį į savo svajonių įmonę. Ir po minutės supratau, kad likimas vėl nusprendė su manimi pažaisti…

Aš atėjau į darbo pokalbį labai prestižinėje įmonėje. Tokia, kur be pažinčių patekti sunku, kur net sekretorė atrodo kaip iš žurnalo viršelio.
Supratau, kad mano šansai beveik niekiniai, bet nebandyti būtų dar blogiau.
Rankos drebėjo, kai pildžiau anketą. Visą naktį repetavau atsakymus, peržiūrėjau savo CV, ruošiausi paaiškinti laikotarpį be darbo – tuos dvejus metus, kai prižiūrėjau sergančią mamą.

Sekretorė mane palydėjo į kabinetą. Prie didelio stalo sėdėjo moteris su griežtu kostiumu ir šaltu žvilgsniu. Buvo aišku iš karto – ji žmones perregi.
– Prašom sėstis, – trumpai tarė ji.
Prisėdau, stengdamasi nespausti aukštakulnių nuo jaudulio.

Ji uždavinėjo standartinius klausimus: apie išsilavinimą, patirtį, kodėl norite dirbti būtent pas mus. Stengiausi atsakyti ramiai, nors viduje viskas veržėsi.

Ir staiga – durų beldimas.
Į kabinetą įžengė vyras, pasitikinčiai nusiteikęs, su kostiumu, telefonu rankoje. Pakėliau akis ir vos nepalikau popierius iš rankų.
Mano bendraklasis.
Tas pats, su kuriuo sėdėjome vienoje suole ir rašėme vienas kitam raštelius, ruošdamiesi kontroliniams. Nebuvome matę daugiau nei dešimt metų.

Jis mane atpažino iš karto.
– Oho! – šypsojosi jis. – Koks susitikimas!
Prisiartino, paspaudė ranką, paklausė, kaip gyvenasi, ir pridėjo:
– Sėkmės tau!
Tada atsigręžė į moterį:
– Tai mūsų kandidatas? Puiku. Beje, labai sumanus.
Ir išėjo.

Aš pasimečiau. Akimirkai atrodė, kad visas oras iš kambario išgaravo. Moteris pažvelgė į mane truputį dėmesingiau, padėjo rašiklį.
– Tai reiškia, kad esate pažįstami?
– Taip, mes mokėmės kartu mokykloje, – atsakiau.
Ji linktelėjo, nieko nesakydama.
Interviu tęsėsi, bet aš jau nebejaučiau nei rankų, nei kojų. Atrodė, kad visi atsakymai virto beprasmiais žodžiais.

Išėjau iš biuro nuleistais pečiais, įsitikinusi, kad viską sugadinau. Namie net nepatikrinau elektroninio pašto – nenorėjau matyti atsisakymo.
Bet po trijų dienų paskambino nepažįstamas numeris.
– Norime pranešti, kad priimta į darbą. Galite pradėti pirmadienį.

Stovėjau su telefonu rankoje ir netikėjau.

Po savaitės, kai jau tvarkiau dokumentus, koridoriuje vėl jį sutikau.
– Taigi, tu tikrai čia dirbi, – juokdamasis tarė jis. – Malonu, kad viskas pavyko.
– Tai tu?.. – tik tiek tegalėjau pasakyti.
Jis šypsojosi:
– Tiesiog pasakiau, kad tu verta šanso. Prisimeni, kaip devintoje klasėje, kai visi juokėsi iš manęs dėl chemijos įskaitos? Tu viena atsistojai ir pasakei, kad visi galime suklysti. Tada tu mane apsaugojai. Dabar mano eilė.

Aš nusišypsojau, bet viduje kažkas gniaužė. Kiek metų praėjo, o viskas grįžta – ir geri darbai, ir žodžiai, ir veiksmai.

Nuo tada dažnai pagalvoju: kartais gyvenimas mus vertina ne pagal reziumę, o pagal tai, ką esame padarę kitiems.
Ir galbūt kiekvienas geras žodis, pasakytas „šiaip sau“, sugrįžta būtent tada, kai jis reikalingiausias.

Ar tikite, kad gėris tikrai sugrįžta, net po daugelio metų?