Aš ištekėjau antrą kartą, manydama, kad pradedu naują gyvenimą… bet mano velionio vyro laiškas vestuvių naktyje viską apvertė aukštyn kojomis…

Man keturiasdešimt penkeri. Jei kas nors būtų pasakęs, kad ištekėsiu antrą kartą, dar ir už geriausio savo velionio vyro draugo, būčiau tik kartėliu nusijuokusi. Po avarijos mano gyvenimas baigėsi. Bent jau taip man tada atrodė.

Tą dieną prisimenu iki menkiausių smulkmenų. Telefono skambutis, šalti žodžiai apie «avariją» ir «neišgyveno». Vėliau laidotuvės, tuščia lova, puodelis ant stalo, kurio negalėjau neliesti savaitėmis. Aš tiesiog egzistavau: kava, sausi sausainiai, nemigo naktys ir tyliai spaudžianti krūtinė.

Šalia visą šį laiką buvo tik vienas žmogus. Mano vyro geriausias draugas. Jis ateidavo ne su tuščiais žodžiais, o su darbais. Taisė kraną, kuris jau mėnesį tekėjo. Nešė maisto produktus, kai pamiršdavau, kad apskritai ką nors reikia valgyti. Veikė mane pas gydytojus, kai dar kartą nualpau dėl pervargimo. Negalynėjo su patarimais, negailėjo, nepriglobė mane, kai aš verkiau. Tiesiog sėdėjo šalia, tylėdamas. Ir taip ištraukė mane iš duobės daugiau nei kas kitas.

Jis niekada neperžengė ribos. Neturėjo dviprasmiškų gestų, nei užuominų. Ir, tikriausiai, būtent tai leido man kartą pajusti, kad su juo man jau ne tik nebaisu — su juo ramu. Kad laukiu jo žingsnių koridoriuje. Kad jo balsas — vienintelis garsas, kuris neerzina. Iš pradžių man buvo gėda net galvoti apie tai. Atrodė, kad išduodu atminimą. Bet jausmai augo, kaip pavasario saulė per purviną langą: tyliai, užsispyrę, nepaisant nieko.

Visi aplinkui tik skatino. Mano vyro motina verkė ir sakė: «Jis norėtų, kad tu būtum ne viena». Giminės žiūrėjo su supratimu, niekas nepasmerkė. Ir vienu metu pasiūlymas pasirodė toks paprastas, tarsi aptariame ne vestuves, o kas rytoj nueis į parduotuvę. Jis sakė, kad nenori užimti svetimos vietos, bet nori būti šalia oficialiai. Aš sutikau. Ne su mergaitišku džiugesiu, bet su tylia, atsargia pavargusios moters sutikimu.

Vestuvės buvo kuklios. Be perteklinio triukšmo, be puošnių apdarų. Keletas artimų, šilti žodžiai, keletą kartų pagavau save ieškančią akimis to, kurio jau nėra. O tada, kai visi išsiskirstė, likome namuose vieni. Ir būtent tada jis ištarė frazę, kuri iki šiol skamba man ausyse:

– Seife yra kai kas, ką turi perskaityti prieš mūsų pirmąją sutuoktinę naktį.

Atvirai sakant, viduje viskas užsikimšo. Maniau, kad jis prisipažins turintis skolų, vaikų, slaptą gyvenimą, viską, kas tik įmanoma. Rankos drebėjo taip, kad vos sugebėjau įvesti kodą. Seife buvo tik vienas vokas. Ant jo buvo pažįstama iki skaudėjimo rašysena. Rašysena žmogaus, kurį palaidojau prieš šešerius metus.

Atsisėdau tiesiai ant grindų. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į tą voką, nedrįsdama jo atidaryti. Atrodė, kad jei aš praskelsiu kraštą, praeitis vėl grius man ant pečių visu savo svoriu. Bet galiausiai aš atsidusiau ir atidariau laišką.

Jis rašė man mėnesį prieš avariją. Rašė, kad turi rimtų sveikatos problemų, apie kurias tylėjo. Kad gydytojai kalbėjo apie sunkų, kankinamai gydomą, reabilitaciją, rizikas. Kad šansų nėra daug, o jėgų kovoti dar mažiau. Jis rašė, kad geriau išeiti greitai, nei ilgus metus stebėti, kaip aš gyvenu prie jo lovos, pamiršusi save, darbą, draugus. Jis visada žinojo, kokia aš esu: jei myliu, tai iki galo, iki visiško ištirpimo. Ir jis to… nenorėjo.

Jis rašė, kad jei kas nors atsitiks, jis prašo tik vieno: kad šalia man būtų žmogus, kuriam jis pasitiki labiau už save. Žmogus, kuris niekada manęs neįžeis, nenaudos, nepaliks. Žmogus, kuris jau tada, kaip jis atsargiai parašė, «per daug jaučia», bet laiko tai savyje iš pagarbos mūsų santuokai.

Laiško pabaigoje jis prašė, kad visa tiesa būtų atskleista man ne iš karto, o tik tuomet, kai būsiu pasirengusi naujam gyvenimui. Prašė, kad būtent šis žmogus pats nuspręstų momentą, kada aš galiu ištverti tokius žodžius. Laiškas baigėsi fraze, nuo kurios man užgniaužė kvėpavimą: «Jei ji kada nors taps tavo žmona, reiškia, kad viską padarei teisingai».

Ir, skaitydama tai, staiga suvokiau vieną baisų dalyką. Avarija buvo ne tik aklas atsitiktinumas. Tą dieną jam pasidarė bloga dar prieš atsisėdus prie vairo. Jis jautėsi taip, kad turėjo likti namuose, iškviesti greitąją pagalbą, bent jau man paskambinti. Bet jis pasirinko išeiti už durų vienas. Jis pasirinko tylėti. Jis pasirinko neapkrauti manęs šiuo baimės ir siaubo ligos.

Tas, kuris dabar stovėjo šalia esančiame kambaryje, viską žinojo jau daugelį metų. Nešė savo meilę, bet ir svetimos sprendimo paslaptis. Žiūrėjo man į akis, padėjo, vežė, taisė, tylėjo — ir kiekvieną kartą laikė ant savo pečių nematomą sunkų lagaminą su tiesa.

Išėjau pas jį su laišku rankose. Man atrodė, kad veidas man svetimas, pasimetęs. Jis atsikėlė nuo sofos, kaip žmogus, pasiruošęs nuosprendžiui. Akys — be menkiausios apsaugos šešėlio, tik nuovargis ir kažkokia tyli beviltiškumas.

– Tu visą laiką žinojai? – galėjau išspreti.

Jis linktelėjo. Pasakė, kad pažadėjo. Kad prisiekė nelaužyti svetimo valios net po mirties. Kad laukė, kol aš vėl pradėsiu gyventi, o ne tik kvėpuoti. Kad bijojo, jog sužinojusi visą tiesą, aš nekenčiu jo už tai, kad jis yra šalia, o ne tas, kurio daugiau nėra.

Žiūrėjau į jį ir supratau, kad priešais mane žmogus, kuris šešerius metus gyveno tarp dviejų ugnių. Tarp ištikimybės mirusiam draugui ir meilės moteriai, kurios jis neturėjo teisės liesti. Tarp savo norų ir baisios tiesos, kurią jis turėjo vieną dieną padėti ant stalo.

Aš nesukrito jo glėbyje su šauksmu «ačiū». Aš verkiau. Verkiau dėl to, kuris išėjo, dėl to, kuris liko, dėl savęs, kuri visus šiuos metus nieko nežinojo. Man buvo skaudu nuo minties, kad žmogus, kurį mylėjau, pasirinko išeiti taip. Ir vis dėlto supratau, kad ir čia buvo jo keista, sulūžusi meilė.

Tą naktį mes taip ir netapom «vyru ir žmona» įprasta prasme. Mes tik sėdėjome greta ant lovos, laikėmės už rankų. Skaičiau laišką garsiai vėl ir vėl, sustojusi per vidurį, nes balsas nutrūkdavo. Jis tylėjo. Kartais valė mano ašaras. Kartais nusisukdavo, kad nematyčiau jo pačių.

Praėjo jau kiek laiko nuo tos nakties. Mes gyvename kartu. Mokausi jį mylėti ne kaip pakaitalą, ne kaip «geriausią savo vyro draugą», o kaip atskirą vyrą. Bet viduje manęs vis dar gyvena klausimas, į kurį taip ir neradau atsakymo.

Iš vienos pusės, jis buvo sąžiningas su manimi savo tylą: jis vykdė svetimą valią, saugojo mano širdį, laukė, kol sustiprėsiu. Iš kitos pusės — jis šešerius metus slėpė tiesą apie tai, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Šešerius metus gyvenau vieno varianto praeityje, o tikroji buvo uždaryta seife.

Ir štai aš iki šiol svarstau ir noriu jūsų paklausti:
ar galėtumėte atleisti žmogui tai, kad jis slėpė nuo jūsų tokią tiesą ne dėl savęs, o tam, kad nepalaužtų jums širdies dar stipriau?