Išminčius paaiškino merginai, kodėl neverta atverti sielos kiekvienam

Mergina visa apsiverkusi įgriuvo pas išminčių. Kol jis ją ramino, ji vos susitelkė, kad papasakotų, kas jai nutiko.

Mergina stovi, visa dreba ir pasakoja:

„Išminčiau, prašau, pasakyk man, kaip gyventi toliau! Aš nežinau, kaip man elgtis su žmonėmis, kad jie mane vertintų, aš berods viską darau teisingai, stengiuosi nieko neįžeisti, bet nieko negaunu mainais. Aš  nenoriu mainais kažko…Nesuprask neteisingai, aš tiesiog noriu. Kad mane vertintų, kad aš jausčiau dėkingumą. Ką aš bedaryčiau, iš manęs tik šaiposi, skaudina mane. Aš nesuprantu, kodėl pasaulyje tiek piktų žmonių, ir ką aš jiems padariau blogo, išskyrus gera…Ką man daryti?“

Išminčius tylėdamas jos klausė, ir kai ji baigė, jis pasakė: “Nusirenk! Ir išeik į gatvę visiškai nuoga!”

Mergina buvo šoke nuo išgirsto, ji ėmė dar smarkiau verkti ir sakyti, kad ir išminčius iš jos tyčiojasi, ji juk negali sau to leisti, o ką pasakys aplinkiniai? Kaip galima taip išeiti?!

Tada išminčius atsistojo, priėjo prie durų ir pastatė prieš merginą veidrodį:

„Kodėl tau gėda išeiti nuogai? O kai tu apnuogini savo sielą prieš žmones, tau tada ne gėda?“išminčius priėjo prie durų ir atvėrė jas. „Šios durys kaip siela, kurią tu atvėrei piktiems žmonėms! Jie eina pro šalį, mato atviras duris ir užeina, o juk jiems gyvenime neužtenka šviesos, jie niūrūs ir pikti, todėl tu juos ir trauki. Štai jie ir ateina į tavo šviesią sielą, ten elgiasi labai blogai ir išeina.“

Mergina toliau verkė ir klausė, ką jai tada daryti, su niekuo nebendrauti?

Išminčius pakvietė ją į savo nuostabų sodą, kur žydėjo įvairiausios gėlės iš viso pasaulio. Jos kvepėjo tiesiog dieviškai. Išminčius su tokia meile žiūrėjo į jas.

Bet pasakė, kad jis niekada nematė jų pumpurų, iškart matė jų žiedus. Kurie taip nuostabiai kvepia. Jis tiesiog išėjo rytą į kiemą ir ėmė mėgautis jų aromatu.

Išminčius patarė merginai būti kaip tie pumpurai, niekada neparodyti, neatverti savo vidaus prieš kiekvieną žmogų, o tik dovanoti pasauliui savo šviesą.