Ji rašė laiškus broliui, kuris dingo jūroje, ir vieną dieną sulaukė atsakymo

Kai valtis apvirto per audrą, niekas netikėjo, kad kas nors galėjo išlikti gyvas. Gelbėtojai kelias dienas šukavo vandenis, bet nerado nė menkiausios užuominos. Tomas dingo, o jo šeima liko su neišgydoma skausmo žaizda. Ypač jo sesuo Elizė.

Elizė buvo jaunesnė už Tomą penkeriais metais, ir visą gyvenimą jis jai buvo ne tik brolis, bet ir gynėjas. Po jo dingimo ji ilgai atsisakė tikėti blogiausiu. Kad susidorotų su netektimi, ji pradėjo jam rašyti laiškus. Iš pradžių ji tiesiog užrašydavo savo skausmą, vėliau pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą, tarsi Tomas vis dar būtų šalia. Laiškus ji dėjo į medinę dėžutę, kurią laikė ant komodos savo kambaryje.

Bėgo metai. Gyvenimas tęsėsi, tačiau Elizė nenustojo rašyti. Jos laiškai tapo ilgesni, užsipildė ne tik ilgesiu, bet ir viltimi, šviesiais prisiminimais apie laimingas dienas. Ji rašė apie saulėlydžius, kuriuos jie kadaise stebėjo kartu, apie jūros kvapą, kuris jai primindavo jį. Niekas nežinojo apie šį jos ritualą. Tai buvo jos paslaptis, jos būdas išlaikyti brolį gyvą savo prisiminimuose.

Rašyti laiškus tapo būtinumu. Vienatvės akimirkomis ji ištraukdavo popieriaus lapą, rašydavo trumpas eilutes ir kruopščiai dėdavo jas į dėžutę. Kartais ji net išeidavo prie kranto, skaitydavo juos balsu ir įsivaizduodavo, kad Tomas kažkur ten, toli už horizonto, girdi jos balsą. Tai padėdavo jai gyventi toliau.

Vieną dieną, grįžusi namo, ji rado voką pašto dėžutėje be siuntėjo adreso. Viduje buvo laiškas. Trumpas, bet iki skausmo pažįstamas:

„Negalėjau parašyti anksčiau. Bet aš gyvas. Ačiū, kad nepamiršai. Tomas.“

Elizės rankos drebėjo. Ji vėl ir vėl perskaitė laišką, netikėdama savo akimis. Kaip tai įmanoma? Kodėl jis tylėjo tiek metų? Kur jis? Klausimai veržėsi iš širdies, bet vieno ji buvo tikra – Tomas iš tiesų buvo gyvas. Ir dabar ji turėjo viltį, kad vieną dieną vėl jį pamatys.

Praėjo savaitė, tačiau naujų laiškų ji nesulaukė. Elizė negalėjo tiesiog laukti. Ji nusprendė parašyti dar vieną laišką, tačiau šį kartą jis nekeliavo į dėžutę – ji išsiuntė jį tuo pačiu adresu, kuris buvo ant voko. Viduje buvo tik vienas žodis: „Kur esi?“

Atsakymas atėjo po mėnesio. Jis buvo parašytas tuo pačiu raštu, kurį ji pažinojo nuo vaikystės:

„Atleisk. Negaliu pasakyti. Bet noriu, kad žinotum – esu laimingas. Tu suteikei man jėgų gyventi. Ačiū, Elize.“

Ji stipriai suspaudė laišką rankose, o akys prisipildė ašarų. Tomas buvo gyvas. Nors ji nežinojo, kur būtent, jis buvo ten, kur norėjo būti. Jis neprašė jos laukti, nežadėjo sugrįžti, tačiau ji jautė, kad jos laiškai tikrai jį pasiekė – kažkokiu stebuklingu būdu.

Ir tada ji suprato: jai nebereikia rašyti laiškų, persmelktų ilgesio. Ji išsitraukė naują popieriaus lapą ir užrašė:

„Džiaugiuosi, kad tu gyvas. Kad ir kur būtum, žinok – visada tave atsiminsiu. Saugok save, broli.“

Ji nunešė laišką prie jūros, palaikė jį rankose, o tada paleido, leisdama vėjui nunešti jį į tolybes. Jos veidą papuošė lengva, šilta šypsena, be nė krislo liūdesio. Nes dabar ji žinojo: jos brolis neišnyko. Jis tiesiog pasirinko kitą kelią.