Jis atsisakė mūsų trijų vaikų pirmąją dieną. Tačiau gyvenimas buvo paruošęs jam netikėtą atsaką…

Man visada atrodė, kad laimingiausi pasaulyje riksmai – kūdikių verksmas. Tą dieną verkė trys iš karto. Aš gulėjau ant neštuvų, dūstant nuo nuovargio ir džiaugsmo, ir žiūrėjau į tris mažus žmogeliukus, kuriuos ką tik pašalino iš manęs. Tokie maži, susiraukšlėję, bet jau mano.

Jis stovėjo šalia, laikė mane už rankos. Aš laukiau, kad dabar pamatysiu tą pačią džiaugsmo išraišką, kokią pati jaučiau. Tačiau tik kai seselė pakėlė vieną mažylį aukščiau, pamačiau, kaip jo veido išraiška staiga pasikeitė. Veidas tapo kietas, lūpos susisiaurėjo į ploną liniją.

– Jie… tamsūs, – atsiduso jis taip, lyg būtų ištaręs nuosprendį.

Iš pradžių net nesupratau, apie ką jis. Vaikai tikrai buvo tamsesni už mus abu, bet ar tai svarbu? Juk jie mūsų.

– Tai mūsų vaikai, – tyliai sakiau aš. – Tavo.

Jis trūkčiojo ranką, išsilaisvino, sukratė galvą:

– Tu mane apgavai. Aš ne kvailys, viską matau.

Ir, nelaukdamas nei paaiškinimų, nei gydytojų analizės, tiesiog apsisuko ir išėjo. Iš palatos. Iš ligoninės. Iš mūsų gyvenimo.

Tą vakarą sėdėjau palatoje viena, su trimis mažyčiais ryšulėliais permatomose lovelėse, ir bandžiau suvokti, kad dabar jie neturi tėvo. Nei apsaugos, nei palaikymo, net pavardės, kurios galima didžiuotis. Buvo tik aš ir trys vaikai, kurie verkė pakaitomis, o paskui kartu.

Aš paglostiau vieną mažą delniuką ir sušnibždėjau:

– Nieko. Net jei mus visi paliks – aš neišeisiu. Jūs mano. Aš jūsų neišduosiu.

Gyvenimas po išrašymo pasirodė būti daug sunkesnis, nei įsivaizdavau. Auginti vieną vaiką sunku. Trys – beveik ribos. Aš ėmiau bet kokį darbą, koks tik pasitaikydavo: tvarkiau, dirbau papildomai, siuvau, padėjau virtuvėse. Naktimis skaičiavau centus ir meldžiausi, kad pakaktų iki mėnesio pabaigos.

Žmonės žiūrėjo įvairiai. Kai kurie su užuojauta, kiti su panieka. Klausytis šnabždesių už nugaros buvo ypač skaudu.
– Matei? Trys, ir visi į tėvą nepanašūs…
– Tai jau, šventa.

Kartais nenorėjo man išnuomoti būsto, matydami mano vaikus. Sakė, kad „pas mus čia ramus namas“ arba „mums netinka tokios šeimos“. Išmokau tyliai apsisukti ir išeiti.

Kiekvieną naktį, dūstant nuo nuovargio, aš vis tiek kartodavau vaikams tą patį:

– Mums gali trūkti pinigų, žaislų, gražių drabužių. Bet mes turime tiesą. Turime orumą. Ir turime vienas kitą.

Metai ėjo. Vaikai augo, ir kiekvienas buvo savaip stiprus. Vienas nuolat ką nors piešė, iš kaladėlių statydavo ištisus miestus. Kitas mėgo ginčytis ir ginti tuos, kurie buvo skaudinami. Trečias nuo vaikystės traukė prie muzikos, galėjo valandų valandas klausytis melodijų ir bandyti dainuoti takte.

Jie išaugo, įgijo išsilavinimą, pradėjo dirbti. Kiekvienas turėjo savo kelią, savo pergales. Stebėjausi jų ir maniau: jei jis pamatytų, kuo tapo tie, nuo kurių atsisakė… Tikriausiai vėl pasakytų, kad „jie ne jo“.

Šešėlis vis dėlto išliko. Žmonės mėgo užduoti kirminančius klausimus:
– O tu tikra, kad žinai, kas jų tėvas?
– Gal jis ir išėjo, nes ne kvailys?

Pripratau tylėti, bet vaikams tai buvo sunkiau. Jie niekam nieko nebandė įrodyti, bet mačiau, kaip kiekvienas toks užuomina palieka pėdsaką.

Kartą prie šeimos stalo vienas iš jų pasakė:

– Padarykime testą. Ne dėl savęs. Dėl tavęs. Ir dėl tų, kurie visą gyvenimą abejojo.

Ilgai priešinausi. Atrodė, kad visa tai yra žeminimas, bandymas pasiteisinti prieš svetimus žmones. Bet jie jau buvo nusprendę. Surinko analizes, užpildė formas.

Atsakymas atėjo po kelių savaičių. Vokas gulėjo ant stalo, ir niekas nedrįso jo atidaryti. Galiausiai pati įplėšiau kraštą ir išvyniojau lapą. Ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, – stora eilutė: „Biologinio motinystės tikimybė: 99,999 %“. Tai tik nusišypsojau: dėl to tikrai neabejojau nė sekundės.

O žemiau – svarbiausia dalis.
„Biologinio tėvystės tikimybė nurodyto vyro atžvilgiu kiekvieno iš trijų vaikų: 99,999 %“.

Tyla buvo tokia, kad atrodė, jog galima girdėti, kaip visiems plaka širdys.

Prieš trisdešimt metų jis išėjo iš gimdymo namų, apkaltinęs mane neištikimybe. Trisdešimt metų žmonės šnabždėjosi, manė, kad „kažkur ten“ yra tikrasis tėvas. Trisdešimt metų mano vaikai gyveno su „neaišku kieno“ ženklu. O dabar viename popieriaus lape buvo parašytas paprastas, šaltas, bet toks reikalingas mums žodis: „jo“.

Po to paaiškėjo, kad jo šeimoje kadaise buvo tamsiaodžių giminaičių, apie kuriuos buvo linkę tylėti. Genai iškilo per kartą, o sumokėti teko man ir vaikams.

Mes taip ir neieškojome jo. Ne todėl, kad supykau – pyktis seniai praėjo. Tiesiog mūsų gyvenime ir be jo pakanka tiesos.

Kartais galvoju: jei jis staiga pasirodytų ant slenksčio ir paprašytų atleidimo, ar galėčiau atleisti? Ir svarbiausia – ar vaikai apskritai turėtų pažinoti žmogų, kuris kadaise pažvelgė į juos ir nusprendė, kad lengviau išeiti, nei pasitikėti tuo, su kuriuo gyveno vienas šalia kito?