– Tu turi du vaikus ir taip nesąžiningai padalijai butą

Mama nusprendė savo butą perrašyti man, o brolis dėl to baisiai įsižeidė, jo manymu, jei pas mamą du vaikai, tai ir butą ji turi dalinti dviem. Tačiau pas brolį su nekilnojamuoju turtu viskas tvarkoje, o štai aš gyvenu su anyta. Taigi, mano manymu, viskas teisingai, o brolis tiesiog tampo mamai nervus.

Pas mus su broliu ta pati mama, tačiau tėvai skirtingi. Su abiem ji dabar išsiskyrusi, tačiau brolis su savo tėvu gerai bendrauja, o štai man bendrauti nėra su kuo, mano tėtušis pralaimėjo kovą su degtine.

Aš – vyresnis vaikas. Brolis jaunesnis už mane 9 metais. Iki mano 8-erių mes gyvenome su mano tėtušiu, o paskui mama įsijungė galvą, stvėrė mane į glėbį ir išėjo pas savo tėvus. O paskui sutiko brolio tėvą.

Patėvis niekada manęs neskriaudė, tarp mūsų buvo mandagūs santykiai. Artimų santykių nė vienam mūsų nereikėjo, jis nelietė manęs, aš neliečiau jo, visus viskas tenkino. Jų su mama santuoka truko 9 metus, paskui jie išsiskyrė ir patėvis išvažiavo. Mama su broliu liko gyventi bute, kuris jai liko iš senelių, o aš išvažiavau mokytis.

Mano tėtušis išėjo iš gyvenimo, kai man buvo 21 metai. Jis nepaliko nieko, net gerų prisiminimų. Brolio tėvas gyvas ir aktyviai bendrauja su sūnumi ir anūkais. Kai brolis vedė, tėvas per vestuves dovanojo butą, taigi, brolis pas mus turi būstą.

Ištekėjau 3 metais anksčiau už brolį, man buvo 26 metai. Man buto niekas nedovanojo, todėl mes su vyru apsigyvenome nuomojamame. Bet paskui prasidėjo problemos su darbu, todėl mes atsidūrėme pas anytą didžiam mano apgailestavimui.

Tuo metu brolis gyveno su mama, o po vestuvių kartu su jauna žmona persikėlė į naują butą, kurį jam dovanojo tėvas. Aš broliui, tiesą sakant, pavydėjau, man iš tėvo atiteko tik pavardė, kurią po skyrybų mama man pakeitė. Nuosavas butas 20-ies! Pasišokėčiau iš laimės iki lubų.

O brolis viską priėmė kaip duotybę. Net neypatingai džiaugėsi. O aš, kuri besilaukdama gyvenau su anyta, tik liūdnai dūsavau. Lyg ir brolis išsikraustė iš mamos, o man vis tiek teko gyventi su vyro mama, nes šis atsisakė gyventi pas uošvę.

Nesakau, kad mano anyta žvėris, ne, ji normali. Bet vis tiek norėjosi daugiau laisvės ir erdvės, o jos namuose – jos tvarka ir taisyklės. O ir naujiena apie tai, kad artimiausiu metu taps močiute, anytos irgi nepradžiugino, matyti kūdikį savo teritorijoje ji noru nedegė, tačiau ir išvyti mūsų negalėjo. Žodžiu, viskas buvo sudėtinga.

Mama, žinodama mūsų situaciją, kad apie jokią nuomą, pirkimą ar paskolą pas mus su vyru nėra nė kalbos, nusprendė perrašyti man savo butą. Kad aš nelikčiau be būsto, kad aš turėčiau kur eiti. Savo sprendimo ji neslėpė ir sūnui apie tai irgi pasakė.

Štai čia ir prasidėjo cirkas su beždžionėmis. Brolis įsižeidė ant mamos dėl tokio sprendimo.

– Tu turi du vaikus, o butą padalijai nesąžiningai! Tai ir mano palikimas!

– Tau tėvas dovanojo būstą, jis tik tavo, o sesuo nieko neturi,- aiškino mama, tačiau brolis nenorėjo nė girdėti.

Jo manymu, tai,ką jam dovanoja tėvas, neturi mūsų liesti, mamos butas yra atskirtas. O jis po mamos turėjo atitekti mums lygiomis dalimis. Taip būtų sąžininga, o dabar gaunasi, kad mama paliko sūnų be palikimo dėl dukters, kuri tingi užgyventi savo.

Brolis ilgai bandė mamai aiškinti, kad ji jį skriaudžia, tačiau mama sprendimo nepakeitė. Tada brolis pareiškė, kad mama anūkų nematys, jei nelaiko jo sūnumi, ir nustojo bendrauti.

Aš mamai sakiau, kad ji gali viską perrašyti, bala nematė to buto, kaip nors išgyvensime, tačiau mama užsispyrė.

– Nereikia manęs šantažuoti! Taip, du vaikai ir aš noriu, kad abiem viskas būtų gerai. Todėl ir butą skyriau taip, kaip laikau teisinga. Jei tavo brolis mano kitaip – jo problemos.

Aš irgi bandžiau pasikalbėti su broliu, bet jis ant manęs irgi įsižeidęs, galvoja, kad aš pati įkalbėjau mamą tokiam sprendimui. Lyg ir pats jau tėvas, suaugęs vedęs vyras, o elgiasi lopšelinuko lygyje.