Prieš mėnesį aš pastebėjau, kad mano mokiniai bėga iš mokyklos ir nusprendžiau juos pasekti

Aš – 10 klasės auklėtojas. Mokyklos neįvardinsiu, tiesiog noriu papasakoti savo mažą istoriją, kuri grąžino man tikėjimą gėriu.

Prieš mėnesį aš pastebėjau, kad per ilgąją pertrauką (20 min) pusė mano klasės palieka mokyklą ir kažkur išeina. Grįžta tik prieš pat skambutį.

„Vaikšto rūkyti“ – susiprotėjau aš. Tarp išeinančių buvo pagrinde vaikinai, todėl aš neabejojau savo teisumu.

Tačiau – štai keista – grįžus nuo jų visiškai nesijautė rūkalų kvapo! Man tapo smalsu, kur dingsta „mano“ vaikai ir aš nusprendžiau juos nepastebimai pasekti.

Koks buvo mano nustebimas, kai aš pastebėjau, kad jie prieina prie man nepažįstamo pagyvenusio žmogaus, rūpestingai sodina jį ant suoliuko prie mokyklos ir maitina jį atsineštu maistu.

Kažkas įpila jam karštos arbatos iš termoso, kažkas duoda indelį su bulvių koše ir kotletais.

Pasirodė, kad tai benamis, kurį vaikai ėmėsi šefuoti! Jie gelbsti jį nuo bado, leisdami savo kišenpinigius jam.

Aš vyriškis, bet aš apsiašarojau, žiūrėdamas į juos.

Tą pačią dieną aš nuėjau pas mūsų mokyklos direktorių ir įkalbėjau priimti tą žmogų pas mus apsaugininku.

Taip dėka jaunuolių neabejingumo benamis gavo ne tik darbą, bet ir stogą virš galvos.

Aš didžiuojuosi „savo“ vaikais!