Kristinos vyras susirgo ir netrukus mirė. Vyras statulėlėje paliko didžiulį turtą. Žmona to nė neįtarė

Kristina ištekėjo iškart po mokyklos. Jos pirmoji meilė tapo jai vienintele. Po metų ji pagimdė berniuką, o dar po dviejų sutuoktiniams gimė dukra. Gyveno jie kukliai, tačiau viskam pakako. Pagrindines pajamas užtikrindavo vyras, o žmona dirbo pradinių klasių mokytoja vietos mokykloje.

Nutiko taip, kad Kristinos vyras susirgo ir netrukus mirė. Apie vyro ligą žmona sužinojo paskutinę vyro gyvenimo savaitę. Jis pastoviai glaudė ją ir sakė, kad myli ir visada mylės, o Kristina galvojo, kad jis tiesiog išgėręs. Netrukus jo nebeliko ir moteris suprato, kam visa tai. Ji vaikščiojo po namus ir viskas priminė jį.

Ji atidavė visus vyro daiktus ir pasiliko tik statulėlę, kurią jis išdrožė savo rankomis ir padovanojo per jos gimtadienį. Tai buvo gervė, iškleidusi sparnus. Ji stovėjo ant spintelės prieškambaryje ir kaskart, kai Kristina praeidavo pro šalį, šypsodavosi ir prisimindavo tą džiugų momentą, kai vyras įteikė jai dovaną.

Vaikams buvo 11 ir 13 metų ir Kristinai teko susirasti antrą darbą, kad aprūpintų šeimą. Vaikai padėjo motinai kaip galėjo ir stengėsi įprasti prie tokios padėties. Metai ėjo ir greitai jie priprato gyventi be tėvo.

Kai sūnui sukako 15, jis įsidarbino krovėju maisto parduotuvėje. Gaudavo grašius, tačiau galėjo apmokėti sąskaitas.

Kartą vaikinas nuvažiavo į draugo gimtadienį ir grįžo visiškai girtas. Kristina bandė įtempti sūnų namo. Jis nepastovėjo ant kojų ir motina tempė jį ant pečių.

Jau koridoriuje ji nebeišlaikė sūnaus ir šis nugriuvo, ranka užkliudydamas gervę ant spintelės. Statulėlė nukrito ir suskilo į dvi dalis. Iš ten iškrito kupiūros ir
kažkoks laiškas.

Kristina stovėjo nustebusiomis akimis dar kelias minutes. Paskui nutempė sūnų iki sofos ir pribėgo prie sudaužytos statulėlės. Atskleidė laišką ir ėmė skaityti:

„Kristina, mano mieloji, jei tu tai skaitai, vadinasi, manęs jau nebėra šiame pasaulyje. Žinojau, kad greitai taip nutiks, todėl taupiau jums kelis mėnesius. Tikiuosi, tu iškart pastebėjai dangtelį ant gervės ir atidarei ją.

Kartu su šia taupykle aš noriu palikti tau dar kai ką. Prieš kelis metus, kai mes susipykome ir aš išvažiavau pas mamą, aš buvau tau neištikimas. Jos aš nemylėjau ir net gerai nepažinojau. Prašau, atleisk man už tai, bet man gimė sūnus.

Jis dabar gyvena su mano tėvais, o jo motina atsisakė jo iškart po gimimo. Jei tu galėsi man atleisti, aplankyk jį, prašau. Kai mano tėvų nebeliks, jis liks visiškai vienas. Myliu tave! Amžinai tavo Andrius.

Kristina verkė ir negalėjo sustoti. Jis buvo jai neištikimas, tačiau prisiekinėjo meilę. Nors tai nebuvo
padaryta piktuoju, vis tiek buvo skaudu.

Kitą rytą moteris jau važiavo pas vyro tėvus. Ji atidarė vartelius ir
pamatė kokių 6-erių berniuką, žaidžiantį kieme. Kai tik berniukas pastebėjo Kristiną, nubėgo prie jos,
išskėtęs rankas:

– Mamytė! Mamytė grįžo! Žinojau, kad tu manęs atvažiuosi.

Vaikas pribėgo prie Kristinos ir stipriai apkabino, lyg būtų pažinojęs ją visą gyvenimą. Moteris su ašaromis žiūrėjo į jį ir galvojo, kaip jis visgi panašus į jos vyrą.