Kurortinis romanas, trunkantis 10 dienų. Pasiūlymas rankos ir širdies. Ir toliau nutiko tai, ko net pati iš savęs nesitikėjau…

Muzikantai pasirodė iš krūmų, jis nuklūpo ant vieno kelio, dėžutė sužibo — ir man viduje viskas suspaudė.
— Palauk, — pasakiau aš. — Mes pažįstami tik dešimt dienų. Tu esi iš kitos šalies. Toks atstumas, skirtingi gyvenimo ritmai… Man reikia laiko.
Jis atsistojo, paslėpė rankas kišenėse, giliai įkvėpė:
— Aš neprašau tavęs dabar ištekėti už manęs. Du metus buvau išsiskyręs, ir tik čia pirmą kartą pajutau, kad šalia yra mano žmogus. Išsigandau, kad išskrisies, ir šis jausmas išnyks kartu su tavimi. Atsiprašau už teatrą.

Muzikantai nesmagiai išsisklaidė už terasos. Jis dar kartą atidarė dėžutę ir tyliai tarė:
— Paimk žiedą, tiesiog kaip atmintį apie mane. Ne kaip pažadą. Tebūnie mažas inkaras: jei kada nors nuspręsi, kad verta pabandyti — užsidėsi pati. Jei ne — tegul lieka stalčiuje, ir aš suprasiu.
Aš abejojau. Penkiasdešimt metų — rodos, jau žinai, kiek kainuoja patosas ir skubotos kalbos. Bet jo balse nebuvo jokio spaudimo, tik sąžiningumas ir baimė prarasti. Aš paėmiau dėžutę ir nusišypsojau nedrąsiai:
— Man tikrai reikia laiko.
— Aš palauksiu, — atsakė jis. — Ir rašysiu. Be spaudimo. Tiesiog kad žinotum: aš čia.

Lėktuve dėžutė gulėjo mano rankinėje, sunki kaip akmenukas nuo paplūdimio. Žvelgiau pro langą ir netikėtai pajutau keistą ramybę: ne euforija, ne «pasaka dviese», o tylus jausmas — galbūt išties verta pradėti. Penkiasdešimties tai skamba beveik drąsiai, bet pirmą kartą per ilgą laiką pajutau ne nuovargį, o laukimą.

Pradėjome susirašinėti. Rytiniai «labas», jo ir mano lietaus nuotraukos, jo kava popieriniame puodelyje ir mano katė ant palangės. Jis kalbėjo apie darbą be heroizmo, apie paauglį sūnų, kaip išmoksta vėl virti sriubą «kaip mama». Nei vienos frazės «tu privalai», nei vieno pavydžios adatos dūrio. Kartais dingdavome vienai ar dviem dienoms — ir tai taip pat buvo suaugusiųjų santykiai, be dramų.

Žiedą padėjau į atskirą komodo stalčių. Kartais ištraukiau jį norėdama įsitikinti, kad istorija nebuvo paplūdimio sapnas. Ir kiekvieną kartą prisimindavau jo žodžius: «Paimk kaip atminimą, ne kaip pažadą».

Rudenį pabandėme susitikti pusiaukelėje — išsirinkome miestą, į kurį abu patogiai galėtume skristi. Lankėme muziejus, juokėmės, ginčijomės, kur kava skanesnė, ir pagavome save, kokie ramūs esame tylėdami kartu. Be fejerverkų, be garsų prisipažinimų — tiesiog šalia.

Dabar planuojame praleisti Kalėdų atostogas kartu — jis atvažiuos pas mane. Kalbame apie eglutę, apie maistą, kaip sutvarkyti erdvę, kad niekam nebūtų ankšta. Nežinau, kaip tai baigsis. Bet žinau, kad nenoriu slėpti šio jausmo tik todėl, kad kažkada nudegiau.

Dėžutė su žiedu vis dar stalčiuje. Ir galbūt ji ten ir liks — simbolis to, kad kartais užtenka ne pažadų, o nuoširdaus «pabandom».

O jūs ar ryžtumėtės pradėti istoriją per atstumą ir savo penkiasdešimtyje — be garantijų, bet su jausmu, kad pagaliau sutikote «savąjį»?