Kokia aš naivi! Galvojau, kad močiutės prižiūrės anūką!

Mūsų močiutės – apgavikės. Jos žadėjo man padėti su vaiku, pastoviai reikalavo anūkų, o dabar dingo iš regėjimo lauko. Suprantu, kad jos nieko man neprivalo, tačiau kam reikėjo žadėti ir laidyti žodžius pavėjui?

Ištekėjau iš meilės už jauno studento. Žinoma, savo buto mes neturėjome, todėl gyvenome su anyta. Mano mama su sese gyveno vieno kambario bute, mums vietos ten nebuvo. Kai vyras baigė universitetą ir rado darbą, mes iškart persikėlėme į nuomojamą butą.

Iš pradžių viskas buvo gerai. Mes abu dirbome, pinigų viskam pakako, dar ir atidėdavome. Paskui mamos mus užsipuolė, kad reikia gimdyti, kol leidžia amžius. Neva jos ir finansiškai padės, ir per išeigines mažylį pasiims.

Anyta net pareiškė, kad pasiruošusi anksčiau išeiti į pensiją, kad prižiūrėtų anūką. Mes su vyru pasidavėme toms kalboms ir užsiėmėme nėštumo planavimu. Net katiną į kaimą išvežėme, kad nesusidurtume su būsimo kūdikio alergija.

Kai paskelbiau apie nėštumą, močiutės buvo devintame danguje iš laimės. Pradėjo pirkti dovanas, drabužius, net susimetė lovelei ir vežimėliui. Iš gimdymo namų pasitiko karališkai – su balionais ir asmeniniu fotografu. Mamos net atostogų pasiėmė po anūko gimimo, kad praleistų daugiau laiko su juo. Tačiau joms pakako 2 savaičių, paskui dingo.

Sūnui dabar 10 mėnesių. Jis pilnai ant manęs. Mes vos suduriame galus, kadangi pinigais mums niekas nepadeda. Vyras priverstas naktimis dirbti pavežėju, juk neužtenka pinigų buto apmokėjimui.

Mes su juo beveik nesimatome, apie visa kita aš išvis tyliu. Visos išeiginės su vaiku, visos atostogos su vaiku. Aš net pas gydytoją negaliu nueiti, juk nėra kam pabūti su mažyliu. Kartą sesers paprašiau prižiūrėti sūnėną, tai ji per 3 valandas jo nė karto neperrengė. Sauskelnės kabojo iki grindų.

Močiutės pamiršo savo pažadus. Mano mama gali užbėgti valandėlei, tačiau atsigerti kavos, o ne prižiūrėti anūką. Anyta užeina dar rečiau, ji, matote, turi savo reikalų. Anūko niekas nenori net pasivaikščioti pasiimti.

Darbo ji nepaliko, nors aš jos to prašiau jau atviru tekstu.
Esmė ne nuovargyje – man prasidėjo sveikatos problemos.

Man reikia atlikti operaciją, neskubią, bet vis tiek. Mamos sako, kad aš perdedu, tai tik moters organizmo adaptacija po gimdymo. Joms nusispjaut į mano savijautą. Jos savo pasiekė, tapo močiutėmis, o kas iš to?

Žodžiu, man labai sunku, geriau būtume palaukę su vaikais.