Mano tėvas nuolat gėdijosi mamos, laikė ją žemiau savęs, kol gyvenimas viską apvertė aukštyn kojomis

Mano tėtis visada gėdijosi mamos — taip, lyg ji būtų ne jo žmona, o kažkokia klaida, kurią jis slepia nuo pasaulio. Lyg jos paprastumas, jos švelnumas ir jos tyli kantrybė būtų žemesnė prabos nei jo diplomas. Lyg ji būtų nepakankamai „gera“ stovėti šalia jo.

Mama ištekėjo labai anksti — vos aštuoniolikos. Ji baigė profesinę mokyklą, buvo talentinga siuvėja, turėjo rankas, kurios iš paprasto audinio galėjo padaryti grožį. Bet jai neteko dirbti pagal profesiją, nes vos tik pradėjo gyvenimą, ji tapo mama. Iš pradžių man, o po trejų metų ir mano sesei.

Visą savo laiką ji skyrė mums. Ji neleido sau pavargti, neleido sau sirgti, neleido sau svajoti. Ji gyveno tam, kad būtume sotūs, švarūs ir mylimi.

Tuo tarpu tėtis — šešeriais metais vyresnis, su prestižiniu universitetu, solidžiu darbu — elgėsi taip, lyg mama būtų jo šešėlis, ne partnerė. Aš dar būdama visiškai vaikas pastebėjau, kaip jis jos gėdijosi. Kaip jis pristatydavo mamą savo kolegoms be nuoširdumo, be šilumos, lyg kažką privalėtų pridėti: „Ji… na, ji tiesiog namų šeimininkė.“

Metams bėgant tai tik stiprėjo. Jis net nebesistengė slėpti paniekos.
— Tu nieko gyvenime nepasiekei, — kartą rėžė jai prie mūsų. — Tu neskaitai, nesidomi, neturi jokio intelekto. Tu tiesiog… nulis.

Mama stovėjo nuleidusi akis. Ji visada teisinosi:
— Aš neturėjau laiko… Aš pasikeisiu, perskaitysiu knygų, tapsiu protingesnė…

O tėtis tik nusijuokė, šaltesniu juoku, nei žodžiai.
— Tu man niekada neprilygsi.

Jis jos niekada nerėmė, neragino augti, netikėjo ja. Ir pamažu ėmė žeminti atvirai. Mama tylėjo, nes mylėjo. Akla, naivia ir skaudžiai ištikima meile.

Vieną vakarą tėtis pasakė, jog susirado kitą moterį — „geriau išsilavinusią, išprususią, tinkamesnę jam“. Ir išėjo. Taip tiesiog. Lyg šeima būtų drabužis, kurį galima nusivilkti ir pamiršti.

Mamai tai buvo smūgis į širdį. O mums — į gyvenimą. Tėtis pamiršo, kad turi vaikus. Jis dingo iš mūsų kasdienybės taip, lyg niekada jos nebūtų turėjęs. Penny? Žinutė? Pagalba? Niekada.

Mama ėmė dirbti valytoja. Po dvylika, kartais net šešiolika valandų, kad mus išlaikytų. Jos rankos drebėjo iš nuovargio, bet ji niekada apie tai neprabilo. Ji tiesiog dirbo. Ji visada dirbo.

Ir tada įvyko diena, kuri pakeitė viską.

Mamos pažįstama paprašė skubiai pasiūti palaidinę svarbiam renginiui. Mama pasiuvusi ją taip, kaip jautė širdimi — savo stiliumi. Kitą rytą ta pažįstama grįžo su plačia šypsena ir pasakė, kad jos direktorė liko sužavėta ir nori mamą pakviesti į darbą. Tai buvo dizaino studija. Ten pagaliau pamatė jos talentą.

Ir mama pradėjo kilti. Greitai, tvirtai, užtikrintai. Ji keitėsi — iš pavargusios, tyliai per gyvenimą slenkančios moters ji virto kūrėja. Kupina idėjų, aistros, užsidegimo. Ji vėl pradėjo gyventi.

Tada įvyko susitikimas, kurio nepamiršiu niekada.

Mes su seserimi buvome parduotuvėje, kai iš tolimesnio praėjimo pamačiau tėtį. Jis irgi pamatė mus. O tada jo žvilgsnis užkliuvo už mamos — elegantiškos, pasitempusios, pasikeitusios tiek, kad atrodė lyg kita moteris. Graži. Stipri. Vertinga.

Tą sekundę jo akyse sužibo pavydas. Tikras. Gyvas. Skausmingas.

Jis suprato, ką prarado.
Tik per vėlai.

Mama praėjo pro jį oriai, pakelta galva.
Pirmą kartą per visą savo gyvenimą.

Ir štai kas man iki šiol neduoda ramybės:

Kodėl kai kurie vyrai pamato tik vertimą, bet ne tą, kuri visą laiką buvo šalia — kol jos praradimas nepriverčia jų atsimerkti?