Mes davėme sūnui viską komfortiškam gyvenimui. Bet dabar niekaip negalime priversti nulipti mums nuo sprando

Mums su žmona jau beveik 55 metų, užauginome 4 puikius sūnus. Nors visų jų mama ir tėtis tie patys, vaikinai labai skirtingi. Pavyzdžiui, problemos, kurios kyla mūsų vyresnėliui Artūrui, mums pirmąkart.

Mes pakankamai pasiturinti šeima. Aš dar jaunystėje įkūriau savo verslą, kuris jau 30 metų neša mums neblogus pinigus.

Mes aktyviai investuojame į nekilnojamąjį turtą, dažnai važinėjame ilsėtis į geriausius kurortus. Na ir, žinoma, rūpinamės būsimu vaikų kapitalu.

Neseniai Artūras, kuriam dabar 23 metai, baigė universitetą. Mes jam jau nupirkome ir butą, ir mašiną. Aprūpinome viskuo, kas būtina, kad jam nieko netrūktų. Ir pradėjome laukti, kada jis susiras kokį užsiėmimą, kuris bus jam prie širdies ir galės išmaitinti jį ateityje.

Reikia pažymėti, kad pas mus taip priimta – aprūpinti savo vaikus, stoti mūru vienas už kitą. Tačiau su žmona vis tiek stengėmės įteigti savo vaikams, kad mes ne amžini ir negalėsime jiems padėti visą gyvenimą.

Taigi, užsiėmimo prie širdies mūsų sūnus niekaip nerado. Artūras tą ir teveikė, kad linksminosi su draugais, keliavo ir amžinai lankė visokiausius kursus. Jis tai vadino „savęs ieškojimu“.

Iki tam tikro momento mes su jo motina neskambinome pavojaus varpais. Visgi sūnus dar jaunas, mes jo amžiuje irgi buvome nelabai sumanūs. Bet iš kitos pusės, nespėsime apsidairyti, jis panorės kurti šeimą.

O kas ją aprūpins, jei jis negali išlaikyti nė pats savęs?

Aš, žinoma, svajojau, kad vyriausias sūnus prisijungs prie mano verslo. Tai normalu, kai šeimos įmonė pereina vyresniesiems vaikams. O ir aš jau pavargau nuo pastovaus darbo, norėjosi kažkuo apsidrausti.

– Tėti, aš tau jau tūkstantį kartų sakiau, kad man tavo verslas neįdomus. Kad juo užsiimtum kokybiškai, reikia degti šita idėja. O apie save šito pasakyti negaliu. Perduok reikalus kažkam iš mano brolių,- amžinai numodavo jis.

Kas įdomiausia, kad aš buvau pasiruošęs finansuoti bet kurią kitą jo idėją. Jeigu jau jam nepatinka mano verslas, tegu kuria savo! Vis geriau, nei dirbti samdomą darbą. Juolab turėjau santaupų, kad padėčiau jam. Tačiau laukiau, kol Artūras ateis pas mane su kokia nors verslo idėja ir pasiūlys savo planą.

Padėčiau jam bet kur. Tačiau sūnus visiškai nesijudino. Ir štai prieš kelis mėnesius Artūras susipažino su mergina.

Mes su mama iškart pastebėjome, kaip dega jo akys. Jį lyg kas pakeitė! O per vieną pokalbį leido suprasti, kad mato Aliną kaip savo būsimą žmoną.

Taigi, piršlybos buvo ne už kalnų. Ir čia aš supratau, kad tai mano šansas motyvuoti sūnų kokiems nors aktyviems veiksmams. Žmona palaikė mano idėją. Todėl, kai Artūras eilinį kartą atvyko pas mus į svečius per išeigines, mes pasisodinome jį prie stalo deryboms.

– Sūneli, mes dar nepažįstami su tavo mergina, tačiau plika akimi matyti, kaip ji tau patinka.

Mes taip suprantame, vestuvės ne už kalnų. Bet iškart norime, kad tu suprastum. Mes tave aprūpinome butu ir mašina, vestuves iškelti tau padėsime.

Tačiau uždirbti jūsų su Alina gyvenimui teks tau. Finansuoti jaunų šeimų aš nesiruošiu. Jei tu, žinoma, nori būtent su šia mergina susieti savo likimą,- apibrėžiau situaciją aš.

– Ką reiškia „jeigu“? Yra dar koks nors variantas? – nesupratęs paklausė jis.

– Žinoma, yra. Arba vedi Aliną ir aprūpini savo šeimą pats, arba mes išlaikome tave, bet tada ir žmoną tau renkame mes,- pasiūliau aš.

Žinoma, taip elgtis aš nesiruošiau. Taip buvo priimta seniau, bet mes su šeima šiuolaikiški. Tačiau aš supratau, kad tai paskutinis šansas priversti sūnų kažką daryti. Jei jau Alina jam tokia brangi.

– Taigi, brangūs tėvai, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad artimiausi žmonės iškels man tokį ultimatumą. Nesiruošiu dabar nieko atsakyti, man reikia pabūti vienam. Jūs mane smarkiai nustebinote, tiesiai sakau,- pareiškė Artūras.

Jam išėjus mes su žmona ėmėme svarstyti, ką daryti toliau. Ir supratome, kad su savo idėja mes dar labiau supainiojome visą šią situaciją.

Be to, mes kalti, kad ji kilo. Reikėjo nuo pradžių auklėti Artūrą kaip tikrą vyrą, o ne reikalauti dabar iš jo to, prie ko jis nepratęs. Nežinau, kas bus su vyriausiu sūnumi, tačiau su jaunesniaisiais tikrai elgsimės kitaip.