Moteris išbėgo iš namų ir paliko vyrą su vaikais , po dviejų dienų ji gavo laišką…

Grįžęs namo po darbo šeimos tėvas nusprendė ramiai pažiūrėti futbolo varžybas, neapsikraudamas namų ir tėvystės pareigomis. Guldyti rėkiančių vaikų miegoti jam visiškai nesinorėjo.

Tačiau tą vakarą buvo lemta viskam pasikeisti – trenkusi durimis, žmona išėjo, netekusi kantrybės. Vaikai liko su tėvu. Nerūpestingas vyriškas pasaulis su alumi ant sofos apsivertė aukštyn kojom. Štai ką vyras parašė žmonai po poros dienų:

„Brangioji mano, Prieš porą dienų mes susipykome. Aš grįžau namo, griūdamas iš nuovargio. Buvo 8 vakaro, ir aš tiesiog norėjau griūti ant sofos ir pažiūrėti varžybas. Tu buvai blogos nuotaikos ir taip pat smarkiai pavargai. Vaikai pešėsi, o mažylis rėkė, kol tu guldei jį miegoti. Aš padidinau garsą, kad viso to negirdėčiau.

„Tu juk nenumirsi, jei truputį padėsi ir įneši indėlį į vaikų auklėjimą?“- paklausei tu, pritildžiusi garsą. Aš suirzęs atsakiau: „Aš visą dieną dirbau, kad tu visą laiką galėtum likti namie ir žaisti lėlių namelį.“

Prasidėjo barnis, vienas po kito lėkė argumentai. Tu verkei, nes pavargai ir pykai. Aš daug visko tau prikalbėjau. Tu šaukei, kad daugiau taip nebegali. Paskui tu išbėgai iš namų ir palikai mane vieną su vaikais.

Man teko juos pamaitinti vakariene ir paguldyti miegoti. Sekančią dieną tu negrįžai. Aš pasiėmiau darbe išeiginę ir likau namie su vaikais.

Aš perėjau visus skundus ir ašaras. Aš visą dieną laksčiau ratais po namus, neturėdamas laisvos minutės net tam, kad išsimaudyčiau vonioje.

Aš tuo pačiu metu šildžiau pieną, rengiau vaikus ir ploviau virtuvę. Tuo pačiu metu. Aš buvau užrakintas namuose visą dieną, neturėdamas galimybės pasikalbėti su vyresniu nei 10 metų vaiku. Aš neturėjau galimybės normaliai sėsti prie stalo ir pasimėgauti maistu – reikėjo visą laiką prižiūrėti
vaikus.

Aš jaučiau tokį išsekimą, kad galėjau neprabusdamas išmiegoti 20 valandų. Bet tai neįmanoma, nes mažylis prabunda ir rėkia kas 3 valandas.

Aš pragyvenau be tavęs dvi dienas ir vieną naktį. Aš viską supratau.

Aš supratau, kaip tu pavargsti.

Aš supratau: būti motina – pastovi auka.

Aš supratau, kad tai žymiai sunkiau, nei sėdėti ofise po 10 valandų ir priiminėti rimtus finansinius sprendimus.

Aš supratau – tu paaukojai savo karjerą ir materialinę laisvę dėl to, kad būtum šalia vaikų.

Aš supratau, kaip sunku, kai tavo materialinė padėtis priklauso ne nuo tavęs, o nuo tavo partnerio.

Aš supratau, ką tu aukoji, kai atsisakai eiti su draugais į vakarėlį ar sporto salę. Tu elementariai negali užsiimti mėgstama veikla ir net išsimiegoti.

Aš supratau, ką tu jauti, kai tave užrakina su vaikais ir tu praleidi viską, kas vyksta aplink.

Aš supratau, kodėl tu įsižeidi, kai mano mama kritikuoja tavo auklėjimo metodus. Niekas nesupranta vaikų geriau, nei jų motina.

Aš supratau, kad motinų atsakomybė visuomenėje yra didžiausia. Deja, niekas to nevertina ir neaukština.

Aš rašau tau šį laišką ne tam, kad kad pasakyčiau, kaip pasiilgau tavęs. Aš nenoriu, kad dar viena tavo diena praeitų be šių žodžių:

„Tu labai drąsi, tu puikiai susidoroji ir aš žaviuosi tavimi!“

Žmonos, motinos ir namų šeimininkės vaidmuo visuomenėje yra svarbiausias, tačiau mažiausiai vertinamas. Išplatinkite šį laišką tarp savo draugų, kad visi mes galų gale pradėtume garbinti svarbiausią pasaulio profesiją – motinų profesiją.