Nesuprantu sūnaus poelgio motyvacijos

Esu šoke dėl to, kas nutiko. Man teko vienai auginti sūnų. Vyras mus paliko, kai tik pagimdžiau. Todėl man teko vienai tvarkytis su naujagimiu, krūva skolų, problemų ir niekas man nieko nepadėjo. Tada susidūriau su nelengva padėtimi.

Tuos laikus sunku net prisiminti – nesuprantu, kaip aš išsikapsčiau. Buvęs mokėjo alimentus, tačiau jų neužteko net apmokėti mokslams. Tėtušis vaiku neužsiėmė ir nelankė. Tik kai sūnus užaugo ir sulaukė 15-os, apsireiškė tėvas.

Vaiko telefono numerį jam perdavė bendri pažįstami. Tėtis jam paskambino ir jie susitarė susitikti. Pasirodė, vyras gyvena neblogai. Materialine prasme irgi.

Jis įkūrė savo firmą, sugebėjo uždirbti neblogus pinigus, todėl jam nieko netrūksta. Jau pirmo susitikimo metu jie nuėjo į parduotuvę naujo kompiuterio. Po poros savaičių sūnus nusprendė persikelti pas tėvą.

Žinoma, jis pasiturintis. Turi pinigų. O mes su juo gyvenome kukliai. Galima netgi pasakyti, skurdžiai. Ir kreditų yra. O juk aš viena dirbau.

Sugebėjau tinkamai išauklėti sūnų. Jis gerai mokėsi, lankė sporto būrelius. Taigi, aš sudėjau į jį ne tik širdį, bet ir sielą. Atidaviau visą save.

Man iki šiol nesuprantama, kaip jis taip be mažiausios dvejonės pasielgė su manimi. Metė motiną dėl
turtingo tėtušio ir aprūpinto gyvenimo.

Tėvas apmokėjo jam korepetitorius, kad sūnus įstotų į geriausią universitetą. Per atostogas išskrido ilsėtis į užsienį. Juk mes negalėjome sau to leisti. Visą laiką vos sudurdavau galus.

Nebeskambinu sūnui. Ir nesimatau su juo. Man apmaudu, kad jam pinigai tapo svarbesni už tikrą motiną, kuri jį užaugino. Jis bandė su manimi susiskambinti. Tačiau aš nekeliu ragelio. Nenoriu jo matyti.

O buvęs irgi negerai pasielgė. Paliko mane nugyventi senatvę vieną. Ir anksčiau nelabai domėdavosi mano gyvenimu. Užauginau ir pastačiau ant kojų sūnų, o jis pasirodė ir atėmė iš manęs vaiką.

Nusprendė jį nusipirkti, o šis pasidavė, nes gyvenime nebuvo matęs nieko gero. Įdėjau į sūnų meilę, jėgas, laiką. Maniau, jis taps doru žmogumi.

Išsiskirs kilnumu. Tačiau klydau. Draugės bando mane nuraminti. Tikina, kad jis juk berniukas ir jam reikia tėvo. Jis duos jam tai, ko negalėjau aš. Nesugebėjau. Ir sūnui bus gerai.

Širdies gilumoje su tuo sutinku. Tačiau nuoskauda neduoda ramybės. Turbūt bet kuriai motinai būtų skaudu. Mano sūnus pasielgė niekšingai.

Ir tai yra visiškas nedėkingumas. O aš dėl jo padariau tiek gero. Argi tai atleistina? Iš šalies lengva teisti. O jei su jumis taip pasielgtų, ką jūs darytumėte? Viską pamirštumėte?

Man neišeina. Galbūt laikas mane išgydys. Ir skausmas praeis. Pabandysiu atkurti kontaktą. Bet kol kas nepasiruošusi. Iki šiol man niekada nėra buvę taip nemalonu ir skaudu. Širdis plyšta ir verkia.