Niekada nemaniau, kad ateis diena, kai mano pačios dukra paprašys manęs išeiti…

– Mama, ar ilgai dar čia būsi? – Eglės balsas buvo toks šaltas, kad net puodelyje esanti arbata atrodė atvėso akimirksniu. Ji stovėjo virtuvėje, rankose laikydama telefoną, o aš, Regina, pajutau, kaip kažkas manyje trūko.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokį klausimą išgirsiu iš savo dukros. Visą gyvenimą buvau šalia – kai sirgo, kai verkė, kai gimdė. Visada „mama, padėk“, „mama, pabūk“. O dabar – jau per daug.

Prieš savaitę išėjau iš sūnaus namų. Su jo žmona Lina vis nesusikalbėdavome. Ji viską darė savaip: vaikams griežtos taisyklės, vakarienė be bulvių, televizorius – tik iki aštuntos.
Ir vis primindavo:
– Regina, nepamiršk, čia mūsų namai.
Tą vakarą, kai bandžiau padėti anūkui ruoštis matematikos testui, ji tyliai, bet aiškiai tarė:
– Leisk jam pačiam. Jis turi išmokti už save atsakyti.
Nusišypsojau, bet viduje lyg kažkas įtrūko.

Kitą rytą susikroviau kelis drabužius, įmečiau į rankinę savo kraują spaudimą matuojantį aparatą ir paskambinau dukrai:
– Egle, gal galėčiau pas tave kelioms dienoms?
– Žinoma, mama, – atsakė be pauzės. – Tik žinok, dabar labai daug darbo. Bet lovą turim.

Atvažiavau į Kauną su viltimi pailsėti. Bet ramybės nebuvo nuo pirmo vakaro. Eglė grįžo vėlai, pavargusi po pamainos ligoninėje. Jos vyras Mindaugas tyliai žiūrėjo televizorių, o aš sėdėjau virtuvėje su arbatos puodeliu ir laukiau bent žodžio.
Nieko.

Ryte išgirdau:
– Mama, gal galėtum iš spintelės išimti savo daiktus? Netelpa mano kremas.
– Gerai, – pasakiau trumpai.

Norėjau parodyti, kad nesu tinginė, kad vis dar galiu būti naudinga. Išploviau grindis, padariau jos mėgstamą apkepą su varške – tą, kurį kepdavau, kai buvo vaikas.
Ji paragavo, šyptelėjo, pasakė „skanu“ ir vėl pasinėrė į telefoną.

Vieną vakarą išgirdau, kaip kalba telefonu su drauge:
– Aš ją myliu, bet mama visur. Namuose, virtuvėje, net Mindaugui nejauku…
Atrodo, kažkas stipriai suspaudė krūtinę. Buvau tikra – aš trukdau.

Kitą rytą pasiryžau pasikalbėti:
– Egle, pasakyk tiesiai, ar tau sunku, kad aš čia?
Ji nuleido akis:
– Mama… Man reikia erdvės. Tu viską darai savaip, ir aš pavargstu.
– Bet juk noriu tik padėti…
– Žinau, bet pagalba ne visada reiškia ramybę.

Tą vakarą ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į Kauno stogus, pilnus šviesų. Prisimenu, kaip Eglė mažytė bėgdavo pas mane po košmaro, glaudėsi, kol užmigdavo. O dabar – tarp mūsų tylos siena.

Po kelių dienų ji grįžo anksčiau. Atsisėdo šalia ant sofos, atrodė sutrikusi.
– Mama, gal pagalvotum apie savo vietą? Mažesnį butuką, ar bent laikiną nuomą. Mes padėtume.
Akimirką nežinojau, ką sakyti. Visą gyvenimą kažkam reikėjau – vyrui, vaikams, anūkams. O dabar – tik tuščia erdvė aplink.

Naktį verkiau tyliai. O ryte nuėjau į bažnyčią. Ten sutikau Birutę, seną pažįstamą.
– Regina! Kaip laikaisi?
– Jaučiuosi lyg nereikalinga… Net savo vaikams.
Ji apkabino mane stipriai:
– Mes visos per tai einam. Vaikai turi savo gyvenimus, bet mes – turim save. Gal laikas prisiminti, kas esi be jų?

Grįžusi namo galvojau ilgai. Gal tikrai metas išmokti būti viena, nebijoti tylos, gyventi ne dėl kitų.

Vakare Eglė priėjo:
– Atleisk, jei buvau šalta. Aš pavargus ir nežinau, kaip tau padėti.
Aš paėmiau jos ranką:
– Aš suprantu. Gal mums abiem laikas mokytis iš naujo gyventi.

Kitą rytą pradėjau ieškoti informacijos apie mažesnius butus senjorams. Baisu, bet kartu – lengva.
Gal šita vienatvė – ne bausmė, o antra galimybė?

Ar mama gali būti laiminga be vaikų kasdienybės?
O gal tik tada, kai išmoksta paleisti – ji pagaliau tampa laisva?