Pasakojimas apie motiną…

Gyvenimas tekėjo savo vaga. Klementina Jonaitienė niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad dabar ji gyvena senelių namuose.

Iki išėjimo į pensiją ji daug metų išdirbo vyriausiąja gamyklos inžiniere. Ji buvo 3 vaikų mama. Sūnus jau daug metų gyveno ir dirbo kitoje šalyje.

Motina kartą metuose gaudavo nuo jo atvirutę. Jis neskambindavo ir neatvažiuodavo. Dvi dukros, nors ir gyveno šalia, buvo užsiėmusios savo šeimomis.

Sena moteris vienatvėje atsidūrė ten, kur niekada nenorėjo būti. Diena iš dienos liūdesys kaupėsi jos širdyje. Negi ji nusipelnė tokio gyvenimo.

Kasdien vargšė moteris žiūrėjo pro langą ir ašaros tekėjo iš jos akių. Jai gyvenimas lyg sustojo.

Netrukus Kalėdos. Žmonės skubėjo gatvėmis su savo rūpesčiais, skubėdami baigti visus reikalus. Kažkas nešė eglutes, kažkas dovanas. Klementina stovėjo ir galvojo, kaip ji mėgo šią šventę ir darė ją nepamirštamą savo vaikams.

Pirkdavo gražią eglę. Kartu su vaikais puošdavo ją burbulais, žvėreliais, lemputėmis, karoliukais ir blizgučiais.

Gruodžio 25 – jos gimtadienis. Kasmet visi pažįstami ir draugai ateidavo jos pasveikinti. Diena praeidavo triukšmingai prie gausiai nukrauto stalo. O čia vienintelė jos pašnekovė buvo kambario kaimynė Ona.

Apsidairiusi Klementina pamatė, kad ir Ona kažkur išėjo savo reikalais. Ji pasijuto dar vienišesnė. Kas žino, gal Vasiliauskienei nusibodo jos liūdnos aimanos ir pastovios ašaros.

Į duris pabeldė. Moteris tyliai pakvietė užeiti. Į kambarį įėjo kaimynė ir dar kelios moterys. Jos draugiškai sudainavo sveikinimą Klementinai. Viena moterų net ištiesė jai dovaną – pačios numegztas kojines.

Klementiną maloniai nustebino toks siurprizas. Ona Vasiliauskienė padovanojo tortą. Klementina paskubėjo kviesti visas prie stalo gerti arbatos.

Taip ir prasėdėjo senutės beveik visą dieną, valgė tortą, gėrė arbatą ir daug kalbėjosi. Kiekviena pasakojo įdomias istorijas iš savo jaunystės.

Vakarėjant ėmė dainuoti dainas. Niekas iš jų nekalbėjo apie vaikus.

Visoms joms ši tema buvo tabu. Todėl kad skausmas nemalšo nė vienai. Senelės prasėdėjo beveik iki paryčių. Varduvininkė buvo laiminga, akys degė, lūpos šypsojosi. Prieš aušrą viešnios išsiskirstė į savo kambarius.

Klementina buvo labai susijaudinusi ir ilgai vartėsi lovoje, bandydama užmigti. Per miegus išgirdo mylimo sūnelio Mindaugo balsą, kuris ją kvietė.

Pasirodė, kad jai tai neprisisapnavo. Sūnus susijaudino, ar mama nesusirgo. Budėtojas jam papasakojo, kad moterys šventė ir atsigulė labai vėlai.

Tuo momentu Klementina pašoko iš lovos ir suprato, kad sūnus atvažiavo iš tikrųjų. Jis stovėjo tiesiai prieš ją ir laikė jos ranką. Apie tai vargšė moteris nė svajoti negalėjo. Mindaugas norėjo padaryti mamai siurprizą. Kai tik jis sužinojo, kur randasi mama, iškart atvažiavo.

Dabar jis barė seseris, kurios leido, kad mama gyventų šioje įstaigoje. Pasirodė, kad visą tą laiką Mindaugas galvojo, kad su motina viskas tvarkoje.

Sūnus pasakė Klementinai greičiau ruoštis. Laiko nedaug, bilietai nupirkti, lėktuvas jau greit. Mindaugas pasiima motiną pas save. Ji apsiverkė.

Mindaugas tikino, kad marti su anūku nekantriai laukia jos atvykstant. Jokių prieštaravimų vyriškis nepageidavo klausytis. Kaimynė nuoširdžiai džiaugėsi dėl Jonaitienės ir pasakė, kad Klementina užaugino tikrą vyrą.

Moteris šypsojosi ir dėjosi daiktus į lagaminą, sakė, kad Mindaugas toks pat kaip tėvas, jos velionis vyras.