Staiga man pradėjo rašyti mano draugės vyras. Tuo metu nežinojau, kad viena žinutė sugrius viską…

Staiga man pradėjo rašyti mano draugės vyras. Iš pradžių – apie reikalus: terminus, dokumentus, vieną klausimą dėl darbo. Iškart atsakiau, kad visus klausimus spręsiu tik su jo žmona. Jis nusiuntė šypsenėlę ir nutilo. Po kelių dienų vėl parašė – jau be jokios priežasties: „Kaip sekasi?“, „Kuo užsiimi?“. Tada prasidėjo užuominos ir komplimentai. Kai pasiūlė susitikti „tiesiog kavos“, atsakiau: vedę man – tabu, ir rizikuoti savo šeima dėl svetimų pramogų nesiruošiu. Jis juokėsi susirašinėjime ir tęsė. Tada įspėjau: dar viena žinutė su komplimentais arba pasiūlymu susitikti – ir parašysiu jo žmonai.

Jis dingo. Nusprendžiau, kad tema uždaryta.
Šiandien sužinojau – ne. Jis mane aplenkė ir viską iškraipė. Papasakojo žmonai, tarsi aš pati be perstojo rašydavau jam, flirtuodavau, tarsi turėčiau jam jausmus, o mano atsisakymai – žaidimas publikai. Ir ji patikėjo. Moteris, su kuria dalinomės šventes ir rūpesčius, kuriai vežiau vaistus, kai ji sirgo, dabar nusisuka. Mes susitinkame akimis – ir ten šaltis. Ji nesisveikina, nekelia telefono, vengia manęs taip, tarsi būčiau pavojus.

Aš eilutę po eilutės peržiūriu susirašinėjimą. Matau savo aiškius atsakymus: „Tai aptarsiu su tavo žmona“, „Susitikimo nebus“, „Nustok rašyti tokias žinutes“. Bet suprantu: istorijoje, kurią jis sugalvojo, mano balso nesigirdi. Ten aš – griovėja, o jis – nuskriaustas vyras. Jaučiu gėdą už tai, ko nedariau, ir skausmą už tai, ko niekada nebuvo. Rašau draugei ilgą paaiškinimą, pridedu ekrano nuotraukas, žiūriu į „siųsti“ mygtuką – ir viską ištrinu. Bijau dar vieno melo rato: jis išsisuks, sugalvos ką nors naujo, ir mane vėl apkaltins kaltininku. Kartais tiesa yra per daug rami, o laimi tas, kas pirmas pasako garsiai.

Naktį mane apima pyktis. Kodėl turėčiau išeiti iš savo gyvenimo, tarsi kalta? Kodėl jo melas skamba užtikrinčiau nei mano tiesa? Prisimenu, kaip kartu rinkom jai suknelę jubiliejui, juokėmės iš keistų batų, kaip ji man palikdavo raktus „dėl visa ko“. Dabar tas raktas – kaip nuospauda atmintyje. Aš neprašiau šio vaidmens. Sakiau „ne“. Tačiau jo „taip“ nuskambėjo garsiau.

Pasakykite, ar turėčiau jai papasakoti viską kaip yra ir parodyti susirašinėjimą – ar geriau tyliai išeiti ir visam laikui užversti šiuos žmones sau?