Moteris maitino benamį katiną, kol sužinojo, kad jis buvo žmogaus, kurį kadaise pametė, augintinis

Prie Martos namų katinas atsirado ankstyvą pavasarį. Jis buvo liesas, su susivėlusiu kailiu, atsargiu žvilgsniu ir klajoklio pavargusia eisena. Ji pamatė jį prie šiukšlių konteinerio, padėjo lėkštutę su maistu – ir taip prasidėjo beveik bežodė jų draugystė.

Kiekvieną vakarą jis ateidavo, atsisėsdavo prie slenksčio ir kantriai laukdavo. Kartais leisdavosi paglostomas, tačiau dažniau tiesiog žiūrėjo tiesiai į akis, tarsi kažko prisimindamas. Marta pavadino jį Oliveriu. Vardas atėjo savaime. Ji nežinojo, kieno jis yra ar iš kur atėjo, bet jautė, kad šis katinas – ne šiaip benamis.

Praėjo kelios savaitės. Katinas tapo nuolatiniu lankytoju. Jis miegodavo po slenksčiu, valgydavo tvarkingai, neprašydamas daugiau, nei reikia. Marta pradėjo su juo kalbėtis – tyliai, tarsi su tuo, kuris viską supranta. Ji pasakodavo apie savo dienas, knygas, prisiminimus. Labiausiai – apie Nikolą.

Nikolas buvo pirmoji jos meilė. Jaunystė, muzika, pasivaikščiojimai iki aušros. O tada – ginčas, atstumas, gyvenimas atskirai. Ji apie jį nieko negirdėjo daugybę metų. Kartais bandydavo surasti, tačiau nesėkmingai. Atrodė, jis tiesiog pradingo.

Vieną dieną, kai Marta glostė Oliverį, jos pirštai užkliuvo už seno, plono antkaklio po jo kailiu. Beveik nusitrynusio, bet su maža varine lentele. Ji švelniai ją nuvalė ir perskaitė: „Oliveris. Grąžinti, jei rastas. N.Garcia. Tel. …“

Martai užgniaužė kvapą. Garcia – tai Nikolaso pavardė. Ji atpažino jo rašyseną. Rankos drebėjo, kai rinko numerį – su mintimi, kad greičiausiai jis jau negalioja.

Tačiau numeris buvo veikiantis. Balsas kitame gale buvo šiek tiek užkimęs, nustebęs.

– Alio?

– Atsiprašau… Šis katinas, Oliveris… jis pas mane. Radau jo lentelę. Ar jūs – Nikolasas Garcija?

– Taip. Kas jūs?

Ji nutylėjo akimirką.

– Čia Marta.

Pauzė. Tada – gilus įkvėpimas. Ir žodžiai: „Jis dingo daugiau nei prieš metus. Maniau, kad amžinai jį praradau…“

Jie susitiko po dviejų dienų. Parke, kur kadaise vaikštinėjo jaunystėje. Nikolas atrodė pasenęs, kaip ir ji. Tačiau jo akyse vis dar švietė toji pati šviesa. Oliveris iškart pašoko prie jo, o tada sugrįžo pas Martą. Tarsi sakytų: dabar jūs abu žinote.

Jie ilgai sėdėjo ant suoliuko. Be priekaištų, be klausimų. Tiesiog kalbėjosi. Ir juokėsi. Ir prisiminė.

Nuo to laiko Oliveris gyveno jų abiejų namuose – pakaitomis. Martos name ir Nikolaso bute. Jis buvo tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarsi įrodymas, kad atsitiktinumai – ne visada atsitiktiniai.

Ir Marta dažnai galvodavo: jei ne lėkštutė prie slenksčio, jei ne jos ranka, ištiesta tą pavasario vakarą – jie niekada nebūtų vėl susitikę.