Tėvas numylėtiniu pasirinko brolį, o motina mane. Nekenčiu motinos už tokią vaikystę

Man dabar 36 m. Pradėjau uždarbiauti dar nuo paauglystės. Išvykau į sostinę dirbti 20-ies, prieš tai niekam nesakęs, kad važinėju į pokalbius. Ten pragyvenau, kol prasidėjo krizė. Grįžau į gimtąjį miestą ir čia lyg sapnas, o ne gyvenimas. Lenda jausmai, kurių jausti nesinori, tačiau kitaip niekaip, išgyvenu juos.

Vaikystėje nejaučiau saugumo. Turiu brolį ir pastoviai buvau šešėlyje. Tėvas numylėtiniu pasirinko brolį, o motina mane. Mano tėvas namisėda ir brolis taip pat nenutoldavo nuo namų.

O motina priešingai, sakė, kad ištekėjo tik todėl, kad išeitų iš savo namų. Kai man buvo 3 metai, ji nusprendė vėl išeiti iš namų, kur mes augome, grįžo atgal pas savus, pasiėmusi mane.

Pabuvusi ten, nusprendė skirtis su tėvu, sakydama, kad jis silpnuolis, ir pradėjo santykius su „stipriu“ vyru. Jie nusprendė persikelti į sostinę. Motina sakė, kad padarys viską, kad jis būtų sėkmingas. Pasiėmė mane su savimi, vėl išvežė iš namų. Po pusantrų metų grįžo atgal, vėl pasiėmusi mane. Antrasis vyras užgujo ją taip, kad teko išeiti. Apsigyveno priešais savo pirmąjį vyrą, mano tėvą.

Nuo 27 metų dirbau su psichologais, dariau viską, kad negrįžčiau namo. Ir taip išėjo, kad grįžau. Atleido iš darbo, kažkas nutiko su motyvacija, dabar vėl užsidariau, jau nebesuprantu, kas aš ir kur judėti gyvenime.

Pinigų yra, o štai mano norų nėra. Brolis toliau gyvena ten pat, kur ir gyveno, pinigų neturėjo, ir dabar neypatingai, užtai turi merginą. Jis bendrauja su motina ir tėvu.

O aš nekenčiu tėvo už tai, kad jo nebuvo mano gyvenime, brolio už tai, kad jis turi gyvenimą, neturėdamas pinigų, o motinos nekenčiu, kad tampė mane lyg krepšį ir viskas, kas man liko – slėptis kompiuteryje. Kai gyvenau sostinėje, buvo merginų, tačiau niekaip nepavyko sukurti ilgų santykių.

Dabar išvis nustojau jausti savo norus, nebent pasivaikščioti mieste iš neturėjimo ką veikti, arba eiti dirbti galva, arba „taksuoti“. Ramybės jausmo nėra jau ilgą laiką, pastovus baimės jausmas, kad čia einu iš proto. Nežinau, ką daryti, kur bėgti. Tiesiog kaip kokia daržovė, tas pats krepšys.

Anksčiau buvo fantazijos, kad pinigai mane nuo kažko išgelbės, ko aš pastoviai bijojau ir niekaip nenorėjau grįžti namo ir buvo sunku bendrauti su motina net telefonu. Dabar suprantu kodėl – greičiausiai nesubrendau psichologiškai dėl motinos gyvenimo ir jos blaškymųsi. Taip, pinigus uždirbti išmokau, tačiau pasiekti bent jau paauglio psichologinio amžiaus nepavyko.

Tiesiog nėra supratimo, ką dabar daryti gyvenime. Dabar buvęs gyvenimas ateina tik sapne. Kai pabundu, prasideda kitas sapnas. Svajoju rasti tą ramybę, tą santarvę, kurią gali suteikti tik tėvas, bet ar kada nors dar galėsiu tai pajusti?

Kovoju su nematomu priešu, kuris ypač pabunda, kai bendrauju ir matausi su motina, iškart neapykantos jausmas ir agresija. Nekenčiu jos, kad elgėsi su manimi lyg su objektu, iš kurio galima lipdyti ką panorėjus, o ne suteikti galimybę atsiskleisti mano norams.

Kuo dabar džiaugtis, nežinau. Negaliu rasti savo vietos šiame gyvenime. Nėra artimo žmogaus. Draugų
irgi nėra. Yra tik dažnas nerimo, baimės ir saviplakos jausmas.