Mano vardas Julius, man 34 metai, aš – visiškas raguotis. Taip, sąžiningai prisipažįstu ir tam yra svari priežastis…

Prieš pusmetį sužinojau, kad mane apgavo žmona. Iš pradžių keikiausi, paskui susimąsčiau apie skyrybas, o praėjęs krūvą abejonių ir kančių… atleidau neištikimai sutuoktinei. Priėmiau ją po vaikščiojimo į kairę.

Ji juk prisipažino, kad neva vieną kartą velnias ją suvedžiojo, štai ir suminkštėjau. Kol buvau komandiruotėje, nuėjo su drauge į barą, ten sutiko kažkokį seną pažįstamą.

Kodėl atleidau? Neturiu supratimo. Turbūt dėl dviejų priežasčių – esu apsigimęs raguotis ir kvailys.

Iš darbo namo visuomet laiku, švelni ir gera, pradėjo ruošti maistą ir tvarkytis. Negalėjau atsidžiaugti. Maniau, taip ji glaisto kaltę dėl neištikimybės.

Tačiau palaipsniui situacija keitėsi į blogąją pusę.

Sekančią dieną nutiko tai, kas vos nesugriovė mano pasaulėžiūros.

Vakare Eglė subruzdo, ėmė gražintis prieš veidrodį, dažytis, šukuotis. Paskui įlindo į spintą ir išsitraukė prabangią suknelę, kurią rengdavosi tik iškilmingais atvejais.

Mėgstu, kai mano žmona gerai rengiasi, bet dabar, darbo dienos vakarą, visa tai atrodė, švelniai tariant, keistai. Priėjau prie sutuoktinės, ėmiau klausinėti.

– Egle, o kam tu taip vėlai puošiesi? Kažkur ruošiesi?

– Šiaip, su reikalais reikia išeiti,- žmona atsakė linksmu balsu, tačiau nusukdama akis ir sodriai nuraudusi.

– Nagi sakyk išsamiau. Nemanai, kad elgiesi keistai?

– Na juk tu nori, kad aš būčiau tokia, kaip anksčiau? Kad džiuginčiau tave gera nuotaika, gaminčiau, linksminčiausi.

– Norėtųsi. O kame ryšys?

– Tai štai dabar nueisiu pas Mindę ir grįšiu iš jo normali boba!

Aš kaip stovėjau šalia Eglės, taip vos nenugriuvau. Pasirodo, ji susikukavo su tuo diedu, su kuriuo man tada įstatė ragus. Be to, kalbėjo apie tai visiškai ramiai, lyg taip ir turėtų būti.

Net paaiškinimą savo paleistuvystei sugalvojo. Pasakė, kad aš kaip vyras jos seniai netenkinu, o meilužis – kitas reikalas. Su juo ji jaučiasi moterimi, jis dovanoja jai fizinę laimę. O savo meilę neva ji man atiduoda.

– Geriau jau taip, nei gyventi pastovioje įtampoje. Tu sutinki, kad aš periodiškai vaikščiočiau pas Mindę?

– Tu gal tvartus sumaišei, kumele? – anksčiau niekada su žmona nekalbėjęs grubiai, prisiekiu, nesusivaldžiau.

– O kas čia tokio? Tiesą sakant, daugelis moterų…

Neleidau jai užbaigti. Iš pradžių išgrūdau iš buto taip, kaip ji buvo apsirengusi. Paskui sugrūdau į didelį krepšį visą jos mantą, ten pat įkišau pasą, teises, dar kažkokius dokumentus ir išmečiau pro langą.

Ten pat iškeliavo ir telefonas, kurį Eglė paliko ant savo tualetinio staliuko.

Ji pabandė taikytis, tačiau aš nebendrauju. Skyrybų procesas vyksta per teismą su turto dalybomis, o visi pokalbiai griežtai per mano advokatą.

Geriau jau taip, nei būti raguočiu ir kęsti šalia begėdę, atleiskite, šliundrą. O gal aš per stipriai sureagavau į žmonos „pasiūlymą“?