5 santuokos metus pašvenčiau žmogui, kuris pasirodė esąs tinginys ir mamos sūnelis ir atsidėkodamas jis parašė skundą vaikų teisėms, kad atimtų iš manęs sūnų

Iki santuokos gyvenau dideliame mieste ir turėjau nedidelę atelje. O vyras iš provincijos, gamyklos darbininkas.

Viskas buvo puiku, tik štai persikelti į miestą vyras niekaip nenorėjo, sugalvodavo visokių pasiteisinimų.

Teko man važinėti pirmyn-atgal ir organizuoti darbą taip, kad pusę savaitės būčiau su vyru, o likusį laiką pas save darbe. Negalėjau suprasti keisto vyro prisirišimo prie provincijos miestelio. Po metų aš pastojau ir vyras pradėjo reikalauti, kad mes „vaiko gerovei“ iki 3-4 metų pagyventume kaime.

Štai čia ir prasidėjo! Kartą, jau 6-ame mėnesyje, pasakiau anytai, kad kai berniukas ateis į pasaulį, mėnesį nebus jokių svečių, pakaks mamos, tėčio, senelio ir močiutės. Anyta nutylėjo, tačiau jau sekančią dieną vyras iškėlė man didžiulį skandalą. Pasirodo, mama išvertė mano žodžius kaip jai labiau patiko ir interpretavo savaip.

Anytos žodžiais, aš draudžiu matytis su būsimu vaiku artimiems vyro giminaičiams – jo motinai ir tėvui.

Paskui anyta ėmė užsiminti vyrui, kad vaikas ne jo. Gimė berniukas, anytos pykčiui, kaip du vandens lašai panašus į vyrą, su charakteringomis duobutėmis skruostuose.

Kai Danieliui sukako 3 mėnesiai, aš vėl pradėjau važinėti į miestą, kad uždirbčiau pinigų. Vyras nesugebėjo išmaitinti šeimos. Aš dirbau, laksčiau tarp miesto ir kaimo, o brangi mamytė toliau nuteikinėjo vyrą prieš mane. Dabar, jos manymu, aš mieste susiradau meilužį ir lakstau ten. Žodžiu, mama Elena pasiekė savo ir vyras padavė skyryboms.

Jis nieko nepaaiškino. Sukėlė namie skandalą, po kurio aš su vaiku ant rankų išėjau gyventi pas draugę.

Mieste darželyje vietos nebuvo, atelje dėl pastovių ginčų ir vaiko negalavimų negalėjau išlaikyti, uždariau. Išėjau iš vyro be cento kišenėje, be darbo ir su dvimečiu mažyliu ant rankų. Buvo labai sunku, bet aš nepasidaviau ir radau gerą darbą savivaldybėje, užsidirbau pinigų ir nusipirkau nedidelį namelį.

Na o buvęs vyras visus tuos metus užsiėmė vakarėliais arba žaisdavo tankus kompiuteriu. Prieš metus jo mylimai mamytei suspindo idėja atimti iš manęs vaiką ir nuėjo buvęs mūsų tėtušis į vaikų teises su skundais.

Atvažiavo patikrinimas, kaimynai stebėjosi, esą, jei pas tokias mamas važinėja tikrinti, tai iš visų reikia atimti vaikus. Vaikų teisių tarnyba vyrui ir anytai nepadėjo, jie nuėjo toliau.

Surašė ieškinį, kad nori matyti vaiką 2 kartus per mėnesį. Čia aš perėjau į puolimą su priešieškiniu įpareigoti jį bendrauti su vaiku ne mažiau 20 valandų per savaitę arba pilnas 2 dienas.

Teisėjas vos sulaikė juoką. Dabar aistros lyg ir nurimo, vyras pradėjo padėti buityje ir ateiti pas mus. Kažkuriuo momentu norėjau atleisti ir vėl susieiti. Du mėnesius žiūrėjausi, bet taip ir nesiryžau.

Vyrukui 40 metų, o jis vaikšto pas mamą valgyti, o tėtis apmoka jo komunalines paslaugas. Visus pinigus leidžia sau vienam. Tai ir pagalvojau, turėkitės dabar, ko patys norėjote. Mums su sūnumi nereikalingas toks vargas. Teko mama su tėčiu ir išlaiko jį iki pat pensijos.