Gyvūnai
Kai neliko šeimininko, šuo kankinosi prie laiptinės, tačiau vietoj užuojautos gavo spyrį
Visai neseniai Baronas gyveno laimingai. Šuo turėjo mylimą šeimininką ir šiltą vietelę bute, o taip pat draugę – katę Musę. Baronas labai mylėjo ir šeimininką, ir katę, pastoviai rodė jiems savo prieraišumą.
Gyvūnų šeimininkas, pagyvenęs vyriškis, labai didžiavosi geru ir sumaniu Baronu, dažnai demonstruodamas kaimynams ir kitiems šunininkams, kaip jo šuo nesipriešindamas vykdo komandas.
Kartu su šeimininku Baronas ėjo ne tik pasivaikščioti, bet ir į parduotuvę, norėdamas visada būti šalia vyriškio. Tą dieną šeimininkas neėmė Barono kartu, jis liko bute, o vyriškis išėjo pro duris ir daugiau niekada negrįžo. Kai šeimininkas papuolė po mašina, Baronas lyg kažką pajuto. Šuo pribėgo prie durų ir bandė jas atidaryti, išbėgti iš buto, deja, jam nepavyko.
Sekantį kartą duris atidarė jau policijos atstovai, kurie išvedė katę ir šunį į kiemą ir paliko, nusprendę, kad gyvūnai patys pasirūpins savimi. Baronas liko visiškai vienas, juk Musę policininkai išmetė kažkur tolia nuo namų. Šuo buvo išsigandęs ir sutrikęs, jis visiškai nepažinojo gatvės gyvenimo ir neįsivaizdavo, kur gauti maisto.
Baronas buvo labai nusiminęs, juk per vieną dieną jo gyvenimas, kuris anksčiau atrodė ramus ir laimingas, visiškai pasikeitė. Jis liko visiškai vienas ir nežinojo, kaip gyventi toliau. Šuo nemokėjo susirasti maisto, nežinojo, kaip apginti savo teritoriją, apsisaugoti nuo pavojų, kurie tykojo jo ir valkataujančių šunų, ir žmonių pavidalu.
Pačią pirmą dieną šuo tapo valkataujančių šunų gaujos užpuolimo auka, o kiemo gyventojai, kurie gerai pažinojo Baroną ir žinojo, kas nutiko jam ir jo šeimininkui, nepanoro padėti šuniui, dar daugiau, jie naudojo įvairius metodus, kad nuvytų šunį nuo laiptinės, dažnai naudodami smurtą.
Baronas nesuprato, kodėl nebegali įeiti į savo namus, kodėl žmonės muša jį ir vaiko, juk jis elgėsi labai gerai. Kartais praeiviai pastebėdavo, kad šuns akyse pasirodo tikros ašaros.
Vakarus Baronas dažnai leisdavo vietos kačių kompanijoje, galbūt jos priminė jam jo draugę Musę ir jis jų kompanijoje jautėsi labai ramiai.
Neprižiūrimas šuo ėmė greitai lysti, jis tapo liūdnas ir prislėgtas, bijojo savo paties šešėlio, juk Baronas net nesuprato, kurie jo poelgiai sukels žmonių agresiją.
Kartą Baroną pastebėjo Lina. Mergina neliko jam abejinga, ypač po to, kai sužinojo jo istoriją. Lina ėmė juo rūpintis, šerti ir gydyti. Baronas kaskart džiaugėsi susitikimais su mergina, ji net pradėjo nešiotis pavadėlį, kad truputį pasivaikščiotų su Baronu ir prablaškytų šunį nuo jo liūdnų minčių. Kiekvienas susitikimas su Lina įkvėpdavo Baronui džiaugsmą, bet kai Lina išeidavo, jo akys vėl prisipildydavo liūdesio ir nežinomybės baimės.