Girkite savo vaikus, net jei norisi verkti

Pamokantis pasakojimas visiems tėvams! Geriems tėvams gali užaugti blogas vaikas. Labai blogas. Ir priežasties iškart ieško tėvų klaidose. Jie per daug spaudė… buvo per minkšti… Pasakysiu tiesiai – aš
tėvams nepadėdavau.

Tiksliau, kadaise, labai ankstyvame amžiuje aš stengiausi, bet jiems tai nepatikdavo. Nepatikdavo, kai aš, paspjaudžiusi nosinę, iki blizgesio šveisdavau virtuvės langus. „Tik vakar viską nuvaliau,- karčiai atsidusdavo mama,- o dabar viskas iš naujo! Eik geriau pažaisk“.

Nepatikdavo, kai šaltu vandeniu plaudavau indus ir jie visi likdavo riebaluoti. „Išeik, aš geriau pati“,- pastūmėdavo mama mane link išėjimo.

Nepatikdavo, kai atsisėsdavau su ja lipdyti koldūnų ir sugadindavau pusę tešlos ir mėsos. „Netrukdyk!“ – pykdavo ji. Ne, mama nenorėdavo manęs įskaudinti. Ji norėdavo gero. Greičiau padaryti ir eiti su manimi pasivaikščioti. Ji turėdavo dar tiek reikalų! Ir aš nustojau trukdyti. Ir išvis nustojau bandyti kažką padaryti namuose. Tai ji man papasakojo jau tada, kai aš suaugau. „Jei atsukčiau laiką atgal!“- dūsauja ji dabar.

Aš ir gaminti, tiesą sakant, išmokau tik tada, kai ištekėjau. Viena mano draugė iki šiol prisimena, kaip aš jai skambindavau ir šnabždėdavau į ragelį: „Egle! Pasakyk, kaip virti sultinį.“ O dar prisimenu, anyta, močiutė Katrė, moteris paprasta, užaugusi kaime, daugiavaikėje šeimoje, kartą man pasakė: „Tegu vaikai visada padeda. Net jeigu trukdo. Ir girk! Girk! Net jei nuo pagalbos norisi verkti!“ Aš mačiau, kaip ji gyrė anūkes, kai jos padėjo jai kepti kotletus ir visas stalas, virtuvė, užuolaidos, į kurias kažkas kulinariniame įkarštyje nusivalė rankas, skendėjo farše. „Žiūrėk, tai Saulė (antroji mūsų dukra) viską pati pagamino“ – rodė man močiutė Katrė kažkokius beformius angliukus. O paskui anūkės džiaugsmui didvyriškai juos suvalgė. Visus iki vieno! Ir jos veide nekrustelėjo nė vienas raumuo.

O aš su siaubu žiūrėjau į ją ir galvojau: apsinuodys ar ne? Lyg ir gyva… Ji gyrė jas, kai jos pačios dengė stalą arbatai ir pilstė į lėkštutes uogienę. Pakvietė ją prie stalo, ji atsisėdo ant taburetės ir suprato, kad jos naujas sijonas prilipo. Ir kad uogienė ne tik ant taburetės, bet ir ant grindų. „Kokia skani jūsų arbata,- gyrė močiutė Katrė.- Galima dar uogienės?“ „Galima, galima!“- džiaugėsi Domilė (trečioji) ir iškart išvertė pusę stiklainio ant stalo. Močiutė su ašaromis akyse gyrė jas, kai jos sode padėjo ravėti piktžoles ir išrovė pusę braškių. „Kokios šaunuolės,- nepastebimai šluostydamasi akis, sakė ji. – Ne lysvė, o parketas. Nė žolelės.“

Ir dukros džiaugdavosi… Kaip jos džiaugdavosi! Ir kaip norėdavo dar padėti! Šaukdavo viena per kitą: „Močiute, ką dar tau padaryti?“ O ji šypsodavosi. Ir kaip joms patinka kitai savo močiutei, mano mamai, padėti lipdyti koldūnus. Jos nebejaudina, kad merginos sugadins faršą ir tešlą. Turbūt tai ateina su metais. Nedarysiu giliaminčių išvadų ir neaiškinsiu, kaip reikia auklėti vaikus. Kiekviena motina pati žino.

O ir neišmanau daug ko. Tačiau gyvenimas viską padarė už mane: mes turime 4 vaikus ir aišku, kad be jų pagalbos aš paprasčiausiai nesusidorosiu. Taip, kol jie išmoks, aš išgersiu ne vieną buteliuką valerijono, tačiau kito kelio turbūt nėra. Tiesa, vyresnioji Barbora jau gali viską! Ji mano pagrindinis ramstis ir palaikymas. Tiesa, to ją išmokiau ne aš. Tiesiog kai gimė mažosios jos sesutės, jai teko daug ką daryti pačiai. Ir jai tai patiko.

Vaikams išvis svarbu jausti, kad jie gali mums padėti ir padaryti kažką kaip suaugę. Man paprasčiau pačiai išlyginti drabužius, nei patikėti juos Saulei, maldaujamai žvelgiančiai į akis: „Mama, o galima man?“ Taip, galima! Kaip ji švyti. Ji juk lygina kaip suaugusi! Ir iškart pradegina skylę savo nėriniuotoje palaidinėje. O aš… Aš beveik sprogstu ir noriu atimti iš jos lygintuvą… bet prisimenu mamos žodžius: „Jei atsukčiau laiką atgal!“ Ir močiutės Katrės: „Girk! Net jei norisi verkti!“