Šalia prekybos centro pamačiau keistą močiutę ir nusprendžiau jai padėti. Tai, kas paaiškėjo vėliau, privertė mane krūptelėti

Buvo vėlyvas vakaras. Lauke tvyrojo tikra dargana. Grįžtant namo iš darbo, pūga žėrė sniegą į akis, matomumas 3 metrų spinduliu buvo nulinis. Pakeliui užvažiavau į prekybos centrą nusipirkti produktų vakarienei.

Miesto gatvėse beveik nebuvo žmonių. Suprantama, kam gi tokiu oru norėsis į lauką?

Eidama į prekybos centrą, pastebėjau tik vieną moterį. Nusipirkusi kas būtina, nuskubėjau link mašinos, tačiau į akis vėl nevalingai pakliuvo pagyvenusios moters, sėdinčios taip pat, vaizdas, ją jau baigė užberti sniegas.

Įdėjau maišus į mašiną ir priėjau prie moters. Na, negalėjau praeiti pro žmogaus sielvartą. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai maža kuprota senelė.

– Ko jūs čia sėdite? Juk sušalsite!

Atrodė, kad ji snaudžia, o kai ant jos riktelėjau, ji pakėlė į mane ašarojančias akis, jose buvo toks liūdesys, kad aš nevalingai apmiriau, o ji sušnabždėjo:

– Na ir tegu…

– Ką tai reiškia? Na ne, eime į mašiną šildytis!

Beveik jėga nutempiau ją į mašiną. Ten močiutė šiek tiek apšilo, senuose skruostuose pasirodė raudonis.

– Na tai kas jums nutiko?

Ji staiga pravirko, užsidengusi akis raukšlėtomis rankomis. Springdama ašaromis, papasakojo, kad dukra išspyrė ją į gatvę. Dukra alkoholikė, vedžiojasi namo vyrus, jai nepatiko, kad senutė dėl to barasi.

Ona Petraitienė pasirodė miela moteris, kadaise ji buvo matematikos mokytoja. Palikti ją tiesiog gatvėje negalėjau, taigi, pasiėmiau pas save. Senutei iš pradžių buvo labai nejauku svetimame bute, tačiau labai greitai ji apsiprato.

Ryte mane pažadino blynų kvapas, kuris labai priminė mano velionės močiutės blynus. Nuo tada Ona gyvena su manimi, labai padeda man su Pauliuku. Aš juk seniai išsiskyrusi.

Nuostabu, kaip kartais visai svetimas žmogus gali tapti labai artimu.