Mama įskiepijo man kaltės jausmą. Blogai jaučiuosi, kai ką nors perku sau

Kad išspręsčiau savo problemą, turiu atsiskirti nuo tėvų. Kol su jais bendrauju, niekas nepasikeis. Mama įskiepijo man kaltės jausmą ir toliau tai daro.

Mes visi gyvenome vargingai. Tėvai dirbo paprastuose darbuose. Jie niekada nesiekė normalaus uždarbio ir nieko nenorėjo keisti gyvenime. O netrukus tėvas ir išvis pamėgo stikliuką, taigi, mūsų gyvenimas ritosi į bedugnę. Jis liko be darbo, todėl gyvenome iš mamos algos. Tėvo mesti ji nė nemanė. Tam buvo priežastis – jai patiko būti auka.

Mano vaikystė nebuvo laiminga. Nesirengiau kaip mano klasiokai. Neturėjau madingų įrenginių. Aš net maitintis normaliai negalėjau. Visa tai mama laikė „lepinimu“.

Dėl to mokykloje su manimi niekas nebendravo. Mano savivertė buvo žema, juk savo adresu aš girdėjau žeminimus. Tačiau sau pažadėjau, kad visiems nušluostysiu nosis ir įrodysiu, ką sugebu. Mama juokėsi iš manęs ir sakė, kad neišbrisiu iš pelkės. Neva neturtingų tėvų vaikai pasmerkti skurdui.

Tėvai buvo prieš, kad aš siekčiau aukštojo išsilavinimo. Mama reikalavo, kad susirasčiau darbą ir pati save išlaikyčiau. Maža to, jie su tėvu tikėjosi iš manęs finansinės pagalbos. Tuomet supratau, kad kliautis galiu tik savimi.

– Ir kam tau tas diplomas? Vis tiek pagimdysi ir nugrimsi sauskelnėse! Galvok, kaip tėvams padėti, o ne kimšk į galvą visokius niekus.
Tačiau aš pasielgiau taip, kaip maniau esant reikalinga. Įstojau į neakivaizdinį skyrių ir radau darbą. Tiesa, alga buvo maža, tačiau išmokau prisitaikyti. Užtai vėliau man pavyko įsidarbinti prestižinėje firmoje ir pradėti uždirbti gerus pinigus.

Pirmąją algą išleidau lauktuvėms tėvams. Man labai norėjosi juos palepinti. Man atrodė, kad jie turi manimi didžiuotis. Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia…

– Ir kam mums tiek pinigų? Geriau pinigų būtum davusi! Kvaiša! – pasakė man mama.

Tada sužinojau, kad jie turi didžiulę skolą už komunalinius. Ėmiau pervedinėti mamai pusę algos, kad ji apmokėtų visas skolas. Tik dėkingumo taip ir nesulaukiau, juk jai pinigų visada buvo mažai.

Sau bijojau net kelnaites nusipirkti. O paskui praregėjau. Kam aš dirbu, jei visame kame save riboju. Kur tėvai deda savo algas, jei turi tokių skolų? Peržiūrėjau savo poziciją ir pradėjau gyventi kitaip. Bent dantis susitaisiau ir nusipirkau normalių drabužių. Aš visgi jauna mergina!

Kai mama sužinojo, kad uždirbtus pinigus išleidau sau, iškart užsipuolė:

– Kam tu pinigus pavėjui išleidai? Dantis galėjai gydytis nemokamai, o be naujos suknelės išvis gali apsieiti! Ne skuduruose laimė.
Bandžiau kažką pasakyti pasiteisinimui, tačiau mama nė nenorėjo klausytis. Ji sakė, kad nemoku tvarkytis su pinigais.

Visada jaučiau kaltę. Kai tik mama pradėdavo apie tai pokalbį, užplūsdavo kaltės jausmas ir dvasinis skausmas. Neva aš be viso to galiu apsieiti, tėvams pinigai reikalingesni. Jie juk gyvena pusbadžiu, o aš lepinu save.

Tačiau aš pavargau ir išsikvėpiau. Nesuprantu, kodėl turiu plušėti dėl jų. Mama juk paprasčiausiai naudojasi mano gerumu ir manipuliuoja. Bet kur ji deda finansus, aš nežinau – skola iki šiol kabo.

Turbūt reikia kreiptis į specialistą, juk pati negaliu atsiskirti nuo mamos. Jei nesiryšiu, atsidursiu bedugnėje. Aš puikiai tai suprantu.