Ar reikia skirtis su bedarbiu vyru?

Kol sūnelis dirbo ir gavo gerą algą, už viską mokėjo, išlaikė ją – viskas buvo gerai! – sako pagyvenusi motina. O kai be darbo liko, tai viskas, atia! Ir tokios moterys dabar! Ir kaip jos žada visada būti šalia, palaikyti, o čia pirmai progai pasitaikius išmeta. Ir kam, be motinos, jis dabar reikalingas.

Mama Ona labai rūpinasi savo sūnumi Igniuku. Ir jam jau 46 metai ir iki šiol jo gyvenimas buvo visai neblogas. Turėjo du vaikus-moksleivius. Nupirko butą ir išmokėjo paskolą. O prieš porą mėnesių atvažiavo pas mane neperspėjęs. Pasėdėsiu pas tave, kol ko nors nesugalvosiu. Neaiškina kodėl ir nieko nesako. Numetė savo krepšį, atsigulė veidu į sieną ir guli.

– Skambinu jo žmonai Marijai, o ji man sako – nieko įdomaus nenutiko! Viskas kaip visada! Ir štai kame reikalas! Nusibodo man vienai šeimą išlaikyti! O jis naujo darbo ieškoti nenori, nieko nedaro ir pinigų neneša. Kadaise sakė, kad greitai ras. O dabar išvis nieko nedaro.

– Ir kiek laiko jis bedarbis?

– Beveik 2 metus.

O kadaise Igniukas buvo rimtas jaunikis. Užsispyręs, su geru išsilavinimu, geru darbu, karjera. Visos draugės pavydėjo Marijai tokio vyro. O ji pyko tik dėl to, kad jis beveik nebūna namuose.

O Marija pagimdė pametinukus ir 9 metus juos augino. Galėjo ir toliau taip sėdėti, bet ėmė ir susirado darbą. Darbą rado neįtemptą, tačiau pinigų jiems ypatingai nereikėjo.

Ignas pilnai išlaikė visus ir viskas buvo gerai. Ignas nelabai ir norėjo, kad ji rastų darbą, net priešingai, siūlė sėdėti namuose ir užsiimti vaikais. Bet ji vis tiek norėjo eiti ir pasirodo, ne veltui.

Geras laikas šeimoje staiga baigėsi. Igno darbe atsirado problemų. Kurį laiką stengėsi tvarkytis, bet kompanija visgi užsidarė. Visi darbuotojai buvo atleisti ir Ignas taipogi. Nuo tada praėjo 2 m. O jis vis dar nieko nerado.

– Ir kaip jis ras darbą gulėdamas ant sofos?

– Iš pradžių jis labai aktyviai ieškojo darbo, ėjo, bėgo, važiavo, ieškojo. O kai jam stuktelėjo 45, nustojo.

Sako, kad jis jau senas, jo niekur nepriima, žiūri kandidatus tik iki 40. Na ir kas, kad siuntė, bet jokios naudos nebuvo.

Marijai teko ieškotis normalaus darbo, kuris gali išlaikyti 4 žmones. Ji dabar dirba nuo ryto iki vakaro ir dar blogiau. Ir pinigų neužtenka – vaikai auga ir reikia daugiau. Pasisekė, kad Ignas bent paskolą išmokėjo, o tai dabar būtų visa blogai. Kuo toliau tai tęsėsi, tuo mažiau patiko Marijai.

– Eitum nors kažką dirbti! – sako Marija. Jei neima į gerą darbą, tai eitum kur nors krovėju, statybininku, nežinau, laikraščių pardavinėti! Jei neima, tai eitum bet kur!

Na, krovėju, žinoma, lengva pasakyti. Jis juk visą gyvenimą sėdėjo ofise, niekada nežinojo, kas yra fizinis darbas. Ar reikia, kad jis eitų ir netektų paskutinių jėgų? Ir ką jis ten gaus, išvaržą ir 5 centus? Tai vis tiek neišspręs jūsų problemos. Dar draugės labai padeda Marijai apsispręsti.

– Na ką, taviškis pagaliau rado darbą? Kaip iki šiol nėra? Vyras turi uždirbti vietoje žmonos! Va mes tai to
nepakęstume! Ir štai dabar ji padavė skyryboms. Igniukas gyvena pas mamą, o butas atiteks Marijai.

Kaip manote, jei vyras nustojo uždirbti, ar tai priežastis mesti jį pro duris ir išsiųsti pas mamą? Balastas niekam nereikalingas? Neneša naudos – reikia atsikratyti? Jis juk ne ligotas, įgalus, reiškia, turi dirbti, atnešti į šeimą lėšas sau ir vaikams išlaikyti? Ar žmona šiuo atveju elgiasi nedorai?

Kadaise juk gyveno jo išlaikoma – be to, ne metus ir ne du, o žymiai ilgiau.

Sutuoktiniams reikia keliauti per gyvenimą ir spręsti problemas kartu – ir varge, ir džiaugsme?

Sutinkate? Ką manote?