Mokytoja negalėjo nuslėpti nusivylimo, gavusi dovaną nuo tėvų

Kai dukra baigė vaikų darželį, atsikvėpiau su palengvėjimu. Pagaliau nebebus tų nesibaigiančių pinigų rankiojimų nesibaigiančioms reikmėms, dovanoms visomis įmanomomis progomis auklėtojoms ir kolektyvui, pradedant direktore ir baigiant virėja.

Buvau įsitikinusi, kad kai Austėja eis į mokyklą, visa tai baigsis ir aš galėsiu ramiai atsikvėpti. Tačiau aš giliai klydau.

Nespėjome pasimokyti 1 klasėje ir dviejų savaičių, kai mamytės iš tėvų komiteto pareiškė, kad artėja šventė – Mokytojo diena ir visiems tėvams būtina kuo greičiau priduoti pinigus dovanai mūsų klasės mokytojai Irenai Petraitienei.

Nebuvau prieš nedidelę puokštę ir skanų tortuką, tačiau tėvų komitetas nusprendė, kad mokytojai tiesiog būtinas televizorius.
Buvau visiškam šoke, kad dabar dar 12 metų teks dalį savo biudžeto leisti mokytojų dovanoms. Visiškai nesutikau su tuo ir nusprendžiau, kad jokiomis aplinkybėmis nepasiduosiu kitų tėvų nuomonėms, o laikysiuosi savo.

Paskambinusi vienai mamai iš tėvų komiteto pasakiau:

– Jums neatrodo, kad dovanoti televizorių kažkaip jau per daug? Galima apsieiti gėlėmis ir kažkuo saldžiu.

– Aš su jumis visiškai sutinku,- atsakė dukters klasioko mama Alina, labai nustebindama mane. – Aš irgi taip daryčiau, bet mūsų mokytoja Irena Petraitienė pati atviru tekstu pareiškė, kad per Mokytojų dieną laukia iš mūsų televizoriaus.

Netekau amo. Nuo kada mokytojai renkasi dovanas? Negi jie mano turintys tam teisę?

– Man atrodo, Irenos Petraitienės lūkesčiai pernelyg dideli! – pasipiktinau aš.- Ko ji pareikalaus Kalėdoms? Iphono? Auksinių auskarų? Tai protu nesuvokiama! Siūlau nesitaikstyti, o nupirkti kažką simboliško.

– Tai pirmoji mūsų mokytoja,- tarė Alina,- ir vaikučius mokys ištisus 4 metus. Gal negadinkime santykių su ja?

– Ne, taip daryti kategoriškai negalima! – griežtai atsakiau aš. – Reikia Irenai Petraitienei iškart leisti suprasti, kad mes nesiruošiame tenkinti jos norų ir daryti ko ji užsigeidžia, kitaip ji užlips mums ant sprando. Esu įsitikinusi, kad dauguma tėvų su manimi sutiks ir palaikys.

– Bijau, kad taip mes padarysime tik blogiau,- atsiduso Alina. – Man visiškai nesinori, kad mano vaikas paskui kentėtų dėl blogo mokytojos požiūrio ir nedėmesingumo.

– Štai matote, ji jau mumis manipuliuoja! – apimta emocijų, jau beveik šaukiau aš. – O jei ji ims rodyti savo nepasitenkinimą ant vaikų, tai vizitas pas direktorių ir kolektyvinis skundas greitai pastatys ją į vietą.

Alina tylėjo. Matėsi, kad ji blaškosi tarp dviejų ugnių.

– Gerai,- galiausiai sutiko ji,- jūs mane įtikinote. Tačiau sveikinti mokytojos ir dovanoti jai gėles bei tortą jūs eisite su manimi.
– Be problemų,- atsakiau ir padėjau ragelį.

Šventės dieną mes su Alina, nupirkusios gražią gėlių puokštę ir nedidelį, bet skanų tortuką, po pamokų atėjome į mokyklą pasveikinti mokytojos Irenos.

Ji labai apsidžiaugė, mus pamačiusi. Turbūt laukė savo brangiosios dovanos. Tačiau didžiam jos nusivylimui, be puokštės ir torto ji nieko negavo.

– Ačiū, žinoma,- nepatenkinta pasakė mokytoja. – Bet aš tikėjausi gauti dovanų kai ką kito. Man atrodė, jūs mane išgirdote.

– Taip, bet jūs suprantate, ne visi tėvai sutiko duoti pinigų tokiai brangiai dovanai,- susigėdusi tyliai pasakė Alina.

– O kodėl būtent televizorius?! – nesulaikiusi pasipiktinimo, paklausiau aš. – Kodėl ne mašina ar butas, o tik varganas televizorius?
Irena Petraitienė sviedė į mane smerkiantį žvilgsnį.

– Dar kartą ačiū už dovaną,- iškošė pro dantis ji. – Man metas.

Po to buvo dar daug situacijų, kur mokytoja Irena pasirodė ne iš geriausios pusės ir kaip pedagogas, ir kaip žmogus.

Gandai pasiekė direktorių ir Ireną Petraitienę atleido. O į mūsų klasę atėjo nauja mokytoja – visai jaunutė, bet labai gerai nuteikianti. Tikiuosi, mes susidraugausime.