– Tu žinai, kiek man teko arti, kad jums tie butai atitektų?- piktinasi mama

– Pastaruoju metu mama ką išdarinėja! Senatvinis marazmas arba tiesiog nuobodu…Aš net nežinau,- skundžiasi draugei Irma.

Moteriai 37 metai. Ji seniai ištekėjusi ir augina du vaikus. Sutuoktiniai gyvena bute, kuris anksčiau priklausė Irenos tėvo motinai. O močiutė iš motinos pusės paliko nekilnojamąjį turtą jauniausiam anūkui. Viskas teisingai.

– Brolis jau metus gyvena su mergina. Kai tik ėmė kalbėti apie vestuves, mama ėmė jam knisti protą. Jis neištvėrė, pardavė močiutės dviejų kambarių butą ir nusipirko sostinėje vieno.

Su mergina susirašė, tačiau vestuvių nekėlė. Jo žmona nenori palaikyti ryšio su mūsų mama,- atsidūsta Irma.

Jos motinai 64 metai. Elena Gigaitienė – pensininkė. Vyras mirė prieš 10 metų, todėl dabar gyvena viena. Kol sutuoktinis buvo gyvas, dukters gyvenime motina neypatingai dalyvavo. Ji net nejautė ypatingos traukos vyriausiam anūkui.

Irma ant mamos nepyko, juk suprato, kad kiekvienas turi savo gyvenimą. Visus tuos metus jie nuomojosi. O kai močiutė, tėvo motina, sudėtingai susilaužė koją ir Elena buvo priversta pasiimti ją pas save, Irma su vyru persikėlė į močiutės butą. Dukra supranta, kad motinai buvo sunku prižiūrėti gulinčią anytą, bet kuo ji galėjo padėti su kūdikiu ant rankų?

– Kai mes atsistojome ant kojų, pradėjome padėti mamai pinigais. Močiutės gydymui išeidavo didžiulės sumos. Padėdavau per išeigines, vyras veždavo vaistus ir maistą.

Žodžiu, kažkaip sukomės, kad mama nebūtų viena,- prisimena Irma.

Kai Irma pastojo antrą kartą, padėti mamai ankstesniu tempu jau nebegalėjo, sveikatos būklė buvo nekokia. Nėštumas buvo labai probleminis. Kone visą laiką Irma praleido ligoninėje. Jai kategoriškai uždraudė nervintis, vengti įtampos ir nekelti nieko sunkaus.

– Brolis tuo metu buvo dar jaunas ir žalias. Vien mergiotės ir vakarėliai galvoje, negi jis norės seną bobutę prižiūrėti? Jei atsirasdavo galimybė, pamėtėdavo mamai kelis eurus,- gūžteli pečiais Irma.

Praeitais metais močiutė mirė. Ir tuoj pat Irmos brolis susiruošė vesti. Tačiau mama turėjo savo planų.

– Kadangi mamai atsirado pernelyg daug laisvo laiko, ji persijungė į brolio merginą. Vaikščiojo pas juos kone kasdien. Tikrino visus puodus, spintas, rengė apklausas. Pamačiusi pirktinį maistą, tokį terorą sukeldavo! Kaip tik ji tos vargšės merginos neišvadino,- atsidūsta Irma.

Kabinėdavosi ir prie tvarkos. Neva, ne tam ji po butą vaikams davė, kad tie juos apverstų. Sūnus bandė piktintis ir ginti būsimą žmoną, tačiau mama toliau laikėsi savo.

O kai brolis supsichavo ir pardavė butą, mama išvadino jį nedėkingu išdaviku. Žinoma, ji iškart persijungė į Irmos šeimą, juk nevykėlė marti išsibeldė į kitą miestą. Pradėjo mokyti dukrą gyvenimo ir kištis į jos asmeninius reikalus.

– Kaip tai anūkas pats į mokyklą eina? Tau nebaisu jį išleisti? Suruošk mažąją ir vesk vaiką, kaip normali mama!

– O ko tas žentas tiek daug valgo? Argi jis tiek uždirba, kad turėtų tokį apetitą?

– Jūs išvis neskiriate vaikams dėmesio! Auga kaip piktžolės pakelėj!

Priėjo iki to, kad per žento jubiliejų uošvė jį prie visų išvadino užkuriu. Matote, jis jau 10 metų gyvena jos bute ir nieko nesiruošia keisti. Žinoma, jam buvo nemalonu tai girdėti, juk niekas nesitikėjo, kad Elena Grigaitienė priekaištaus dėl buto. Vyras užsiminė Irmai, kad laikas imti paskolą, kad uošvė nuo jo atstotų.

Bet kokia paskola su 2 vaikais? Juolab Irma mano, kad mama neturi jokio ryšio su šiuo nekilnojamuoju turtu – tai močiutės būstas.

– Aš savo nuosavybės prarasti nenoriu. Tačiau ir kęsti mamos priekabes nebėra jėgų. Ji pasakoja, kad tie butai atiteko jai per kraują ir prakaitą.

Bandėme jai padėti materialiai, tačiau pinigų ji atsisako. Tik zyzia ir zyzia. Brolis irgi pataria parduoti butą ir išvykti. Tačiau aš kol kas nepasiruošusi. Nors pati suprantu, kad mama neduos mums gyventi,- dūsauja Irma.

O ką jūs darytumėte jos vietoje?