– Turi viską perrašyti man! – šaukė sūnus

Žiema. Vėlyvas vakaras. Dukra užmigo, todėl aš ramia širdimi nuėjau į virtuvę gerti arbatos. Dabar mes su ja vienos, nors dar neseniai turėjau didelę šeimą. Tačiau kartą vyras paskambino ir pasakė, kad namo negrįš.

Niekada. Jis tiesiog pamilo kitą moterį. Iš principo buvau morališkai pasiruošusi šiai informacijai, juk įtariau, kad vyras kažką turi. Aš ir nemylėjau jo iš tikrųjų, nes ištekėjau „iš reikalo“. Tačiau tikėjausi, kad su laiku pamilsime vienas kitą.

Nuo sunkių minčių mane atitraukė Diko inkštimas. Teko susisupti į šiltą paltą ir vesti jį pasivaikščioti. Kai mes su juo priėjome vaikų aikštelę, pamačiau pagyvenusią moterį, kuri visa drebėjo iš šalčio.

– Labą naktį. Jums viskas gerai? – pasitikslinau aš, nors protu suvokiau, kad senutė pirmą valandą nakties neišėjo į lauką grynu oru pakvėpuoti.

– Neturiu kur eiti, dukrele… Turbūt sušalsiu čia iki ryto.

– Gal iškviesti policiją? Negalima likti ant suoliuko tokiu oru. Net šuo prašosi atgal namo. O žinote…Einam pas mane. Pamaitinsiu jus, sušildysiu, o ryte ką nors sugalvosime.

Moteris džiugiai nusišypsojo ir nusekė paskui mane. Sužinojau, kad ji vardu Teresė Ilgienė. Ji truputį sušilo ir išliejo man širdį.

Kadangi ji anksti liko našle, jai teko visą gyvenimą plušėti dėl vienintelio sūnaus gerovės. Ji norėjo padaryti viską, kas įmanoma, kad jis nesijaustų blogiau už kitus vaikus. Tačiau jis neįvertino motinos gerumo. Gėrė, mušėsi ir bjauriai elgėsi su Terese.

Kaip ji bemaldavo atsikvošėti, šis ritosi į bedugnę. O paskui ir išvis kažkokią mergšę namo parsivedė.

– Tu juk sakei, kad tai tavo butas? – paklausė palydovė Marijaus.

– Tai mano valytoja. Ji greitai išeis!

– Sūnau, kurgi aš eisiu? – sušnibždėjo Teresė.

– Kur nori! Kad tavo nė kojos čia nebūtų! Visą gyvenimą man sugadinai! Sūnui tai jokio poveikio neturėjo, todėl teko rinktis daiktus ir išeiti.

Kai moteris pasakojo šią istoriją, iš mano akių liejosi ašaros. Nusprendžiau nesirausti jos sieloje ir paguldžiau Teresę miegoti. Visą naktį galvojau, ką daryti toliau.

Ryte moteris pabudo ir iškart ėmė ruoštis. Nusprendė važiuoti gyventi į sodą, kad man netrukdytų. Bet ten net šildymo nėra. Turėjau jai geresnį pasiūlymą. Kaip tik ieškojau auklės dukrai, kodėl gi Teresei Ilgienei man nepadėjus? Ji prižiūrės Deimantę ir gyvens su mumis.

– Oi brangute, aš su džiaugsmu! – atsakė Teresė.

Taip mes ir apsigyvenome trise. Net negalvojau, kad padariau klaidą – viskas buvo tiesiog puiku. Teresė Ilgienė tapo man artimu žmogumi, o ir dukra ją pamilo.

Vasarą nuvažiavome į Teresės sodą, juk pažadėjau jai padėti. Vieta ten labai graži, todėl nesinorėjo, kad viskas užželtų. Nuo tada važinėjome ten kiekvieną savaitgalį, dukrai labai patiko. Kartą vasarą pas mus užsuko kaimynas, Teresės pažįstamas.

– Tai jūsų dukra? – paklausė jis.

– Beveik! Bet netikra,- nusišypsojo moteris.

– Aišku! Aš čia su reikalu pas jus. Noriu naują tvorą statyti, jūs ne prieš?

– Ne, Manteli, tik pinigų dabar nelabai turiu.

– Niekis! Paskui atsiskaitysite, kai atsiras galimybė.

Kaimynas pradėjo dažnai užsukti pas mus. Pastebėjau, kad kritau jam į akį. O ir man jis patiko, jei atvirai. Būtent todėl sutikau su juo pasivaikščioti, kai jis pasiūlė.

Teresė buvo labai geros nuomonės apie Mantą, todėl aš jo nebijojau. Pasivaikščiojimo metu jis daug papasakojo apie save. Paaiškėjo, kad jis našlys.

Po žmonos mirties nesiryžo santykiams. Pasinėrė į darbą, kad neišeitų iš proto. O aš jam papasakojau, kaip mes susipažinome su Terese Ilgiene. Apie vyrą nusprendžiau nutylėti, kam žmogui tokios asmeniškos detalės?

Kitą dieną pabudau nuo riksmo. Pažvelgusi pro langą pamačiau, kad Teresė barasi su kažkokiu jaunuoliu.

– Tuoj pat važiuojam pas notarą! Turi viską užrašyti man! Kam tu ja patikėjai? Ji nori tave apvogti! Kai išėjau į kiemą, jis ėmė rėkti ant manęs:

– Ei, tu! Dink iš čia!

– Nedrįsk taip kalbėti su motina! – atsakiau aš.

– Mama, išvaryk tą landūnę. Ar man padėti? – jis šaukė toliau, o Teresė verkė.

Čia horizonte pasirodė kaimynas. Teresė paprašė Manto išvyti agresyvų sūnų, juk ji niekur nenori su juo
važiuoti.

Kai jie išėjo, Teresė apkabino mane ir įsiverkė dar smarkiau. Mantas pažadėjo, kad sūnus niekada jai nebegrasins. Tiesa, teko sumeluoti, kad aš – jo žmona. O Teresė Ilgienė pardavė savo namą.

– O kodėl pasakei, kad aš – tavo žmona? – nusišypsojau aš.

– Tiesiog labai to norėčiau! – nusišypsojo ir Mantas.

Po kurio laiko mes išties susituokėme, o Teresė Ilgienė nusprendė man užrašyti savo namą, nors ilgai ją nuo to atkalbinėjau.

Net nesitiki, kad vos per pusmetį mano gyvenimas taip kardinaliai pasikeitė. Argi tai ne stebuklas? Kaip gerai, kai šalia artimi ir mylimi žmonės, kurie tave vertina!