Atkalbėjau sesę nuo neapgalvoto poelgio ir dėl to užsitraukiau mamos pyktį

Mūsų šeima dabar išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Praeitais metais tėvas išėjo pas kitą moterį, dėl ko mama jaučia nuoskaudą visam margam pasauliui. Vika, mano jaunesnioji sesuo, išgyvena visus paauglystės malonumus: nuotaikų kaitą, įsimylėjimus ir pan.

O aš studijuoju ir tuo pačiu uždarbiauju, tačiau pinigus kol kas gaunu juokingus, todėl esu priversta gyventi šitame beprotnamyje. Ir atmosferą kaitina ne Vika, mes su ja netgi labai draugiškos, o mama.

Pastoviai klykauja apie absoliučiai visų vyrų ir kai kurių moterų nepadorumą. Neva visi vyrai rujoja kaip šunys, o visokios užpakalių kraipytojos tuo džiaugiasi.

Ir, jos manymu, visus reikia gerai nubausti, kad savo purvu neteptų normalių žmonių. Laimei, nuo žodžių prie darbų mama nepereina, tačiau tokie svarstymai ne per geriausiai veikia sesutę.

Aš jau išvysčiau kritinį mąstymą, todėl šiuos piktus bambėjimus galiu praleisti pro ausis. O štai Vika kol kas nelabai moka filtruoti patenkančios informacijos srauto.

Ir neseniai man teko pradėti skiepyti jai šį naudingą įgūdį. Priežastis buvo liūdna. Vika tam tikra prasme pakartojo mamos likimą. Susitikinėjo su vaikinu, o šis ėmė ir nušliaužė pas jos klasiokę, kuri dėl to darė viską, pasak sesers.

– Šita pasileidėlė amžinai vizgino savo šikną prieš jį, o dar rašinėjo bjaurastis apie mane. Esą aš smirdalė ir išsigimusi rupūžė, visiškai jo neverta,- pro ašaras skundėsi man sesuo.

Kurį laiką ji bandė susigrąžinti buvusį vaikiną, nors aš ir perspėjau, kad tai bloga idėja. Apgavo vieną kartą – apgaus ir antrą. Tačiau Vika manęs neklausė.

Tiesa, jos bandymai paprotinti buvusįjį nebuvo sėkmingi. Jis vis dar buvo be proto nuo klastūnės klasiokės. Tada sesuo sugalvojo sugadinti gyvenimą savo skriaudėjams. Ir keršto planai buvo baisesni vienas už kitą.

– Perpjausiu jų kuprines, kad viskas išbyrėtų ant grindų. Ne, geriau pripilsiu muilo priešais jų suolus. Tegu griūva ir susikulia nosis. Ne, pasislėpsiu už garažų ir mėtysiu akmenukus į jų snukius, kad praeitų noras bučiuotis,- vardijo sesuo susidorojimo būdus.

– Vika, ataušk! Tavyje dabar kalba nuoskauda, bet patikėk, su laiku tau bus nusispjaut. O jei tu jiems kaip nors pakenksi, tai smogs ir tau. Įsivaizduok: tavimi susidomės policija, apie tai sužinos mama. Tie brudai neverti tokio hemorojaus,- atkalbinėjau nuo neapgalvoto poelgio.

Vika kurį laiką abejojo mano teisumu, o aš, prisiminusi save jos amžiaus, toliau aiškinau, kad skriaudėjai neverti tokių pastangų.

– Daugiausia, ką jiems galima padaryti – tai pasakyti keletą „gražių“ žodžių. Ir tai, jei jie duos dingstį. Antraip kitų akyse tu atrodysi apgailėtina, o tavo bjauriajai klasiokei tik to ir reikia,- mokiau Viką tam tikrų gudrybių.

Galiausiai ji persigalvojo susidoroti su buvusiuoju ir jo naująja pasija. O aš nurimau, kad mums su mama neteks tvarkytis su Vikos nuoskaudų pasekmėmis.

Tačiau ramybę sugriovė mama. Sekančią dieną po to pokalbio ji pasikvietė mane į virtuvę , uždarė duris ir įjungė gartraukį. Supratau, kad nusimato kažkoks nemalonus pokalbis.

Mama visada taip daro, kai nori kurią nors iš mūsų išbarti, bet nenori, kad tai girdėtų kiti. Tačiau kuo aš nusikaltau, buvo nesuprantama. Pastaruoju metu bendravome ramiai. Pagaliau ji paaiškino, kodėl mane pasikvietė:

– Vakar girdėjau jūsų pokalbį su Vika. Tu supranti, kad mokai ją būti pašluoste? Tavo pastangomis dabar visi vaikinai šluostysis į ją kojas, pasijutę nebaudžiami.

– Ne, aš paprasčiausiai mokiau ją spręsti problemas be kūno sužalojimo. O būti pašluoste – kas kita,- paaiškinau mamai.

– Na ir tegu ji tai bjaurybei akis išdrasko, o tam bernui atspardo kai ką. Bus jiems pamoka, kaip priš… ant širdies mūsų mergaitei! Rimtų problemų dėl to nebus, Vika juk dar vaikas,- išpūtusi akis prieštaravo mama.

Vikai netrukus sukaks 16, taigi, nemalonumų neišvengsi. Tiesą sakant, savo pokalbiais išvadavau mamą nuo jų. Na kaip reikėtų aiškintis instancijoms? Tačiau mama užsispyrus atsisakė klausytis protingų argumentų:

– Ir aiškinsiuosi, jei prireiks. Užtai Vika atsikeršys!

– Bet juk tai kvaila! – protinau aš mamą.

– Galbūt ir tau jau šikna dega? Štai kaip garsiai protestuoji. Na tikrai, atmušei iš kažko vyrioką ir bijai keršto. Nežinojau, kad mano pašonėje šliurė gyvena.

– Tu galvoji, ką sakai? Jokiais būdais neteisinu tų, kurie įskaudino Viką. Tik noriu, kad ji dėl jų nepakliūtų į bėdą.

Tačiau mama jau tvirtai įsikalė į galvą, kad aš puolusi moteris ir nuo tada kartoja man tą įžeidimą kaip užkeikimą. Atrodo, tuoj pavažiuos stogas, tik va nėra kur bėgti. Net jei ir būtų kur, vis tiek likčiau dėl sesės, kad išgelbėčiau ją nuo pražūtingos mamos įtakos.

Sutinku, tėtis su ja pasielgė bjauriai, bet nereikia savo problemų kabinti ant vaikų ir skiepyti jiems kerštingumą.