Dukra grįžo iš mokyklos su kalta fizionomija ir griežtu įrašu dienyne

Dukra grįžo iš mokyklos su kalta fizionomija ir griežtu įrašu dienyne: „Trenkė klasiokui! Prašau išsiaiškinti ir pasikalbėti!“

Pradėjau aiškintis – paskambinau mokytojai. Taip, ėmė ir trenkė. Jis jos nemušė. O ji jam – bam! – ir tiesiai per fizionomiją. Ir iš visos jėgos. Vaikai gali patvirtinti.

Pirmąkart aš susipešiau su berniuku vaikų darželyje. Jis man trenkė rūbinėje batu per galvą. Jis mušdavo visus, berniukus ir mergaites, visi jo bijodavo, jis buvo be stabdžių. Jam būdavo labai juokinga, kai auka verkdavo.

Gerai prisimenu, kaip jis juokėsi ir džiūgavo, kai iš mano rankų išplėšė batą, pakeltą atsakomajam smūgiui, tačiau nebeprisimenu, kaip grynai techniškai aš įsigudrinau įgrūsti jam į šnervę žirnį. Berniuką išvežė pas gydytoją.

Daugiau jis manęs nelietė. Pirmoje klasėje mane vienintelį kartą gyvenime timptelėjo už kasyčių, kurias kruopščiai kūrė mama iš mano nenoriai augančių plaukų.

Atsisukau ir tvojau besišypsančiam iki ausų svetimų kasyčių mylėtojui penalu per galvą. Tarybiniu metaliniu penalu, kuriuo būdavo galima kalti vinis – ir daugiau niekas niekada nelietė mano kasyčių.

Su berniūkščiais pešiausi daug ir sėkmingai – kol nepaaiškėjo, kad tuos pačius klausimus galima išspręsti kitais, mažiau traumuojančiais, tačiau dažnai skausmingesniais būdais.

Ir gerai pamenu priežastis, dėl kurių kildavo peštynės: mano poelgiai būdavo nesuderinami su mergaitės vardu, kai berniukas darydavo tai, į ką, jo manymu, aš atsakyti negalėdavau, dar ir džiaugdavosi tuo: pavyzdžiui, mušė batu ir laukė, kol sėdėsiu ir žliumbsiu, arba tampė už kasyčių, žinodamas, kad negalėsiu atsakyti tuo pačiu, atėmė ką nors ir laikė, žinodamas, kad negalėsiu pasiekti ir t.t.

Kaip ir maniau, mano dukra „trenkė klasiokui“ ne šiaip sau. Jis tikslingai ją erzino, siekdamas to, ko jie
visi siekia tokiais būdais.

Ji paprašė jo neliesti akinių dėklo – o jis jį lietė, paskui čiupo, paskui mosikavo juo jai palei nosį, o ji prašė ir prašė, o paskui žaidė su ja žaidimą „nagi atimk“, neapykantą kuriam ji turbūt paveldėjo iš manęs ir jam buvo siaubingai linksma.

Ir tada ji, intuityviai rinkdamasi iš dviejų būdų – pasiskųsti mokytojai ar išspręsti klausimą pačiai – trenkė jam į fizionomiją. Šiuolaikiniai penalai minkšti ir tokiame reikale beverčiai, vadovėliai ploni ir nesolidūs, todėl jai beliko ranka.

Ir aš įsivaizdavau visą šį vaizdą visame gražume – kaip ji prašo, įkalbinėja, o jis juokiasi ir slepia dėklą už nugaros, o ji ir pyksta, ir pergyvena, todėl kad jai labai griežtai prisakyta saugoti akinius, ir supratau, kad neturiu ko jai pasakyti.

Ir dabar ji stovi nelaiminga priešais mane, nuleidusi galvą, nes mokykloje jai turbūt jau paaiškino, kad mergaitės taip nesielgia ir kad visus klausimus galima išspręsti žodžiais, laukdama mano piktos kalbos. Ir aš numojau ranka į visą tą pedagogiką.

– Na ir šaunuolė, – sakau,- viską teisingai padarei.

Ir apkabinau, ir pabučiavau ją, visiškai apstulbusią, ir mes nuėjome pietauti. O dienyne parašiau: „Išsiaiškinau. Pasikalbėjau. Nebarsiu, nes jos vietoje elgčiausi lygiai taip pat“.