Motina pasiruošusi viskam dėl jaunesniosios sesers, o aš jai lyg svetimas žmogus!

Veronika visada žinojo, kad jaunesniąją sesę myli labiau. Visa meilė, dėmesys ir materialinės gėrybės atitekdavo Aistei. Veronika niekada nesitikėjo dosnumo ir rūpesčio. Pavyzdžiui, per Kalėdas sesei padovanojo labai brangią lėlę, o jai – megztinį.

Visą vaikystę tvyrojo neteisybės atmosfera. Kai tik ji baigė mokyklą, nusprendė iškart mauti į kitą miestą ir ten jau griebtis bet kokių galimybių.

Jai pavyko įstoti į valstybės finansuojamą vietą, o štai sesuo neišlaikė stojamųjų egzaminų – tačiau tėvai mokslus jai apmokėjo. Beje, apie korepetitorius Veronika galėjo tik svajoti, o Aistė pastoviai papildomai mokėsi su mokytojais.

Gavusi diplomą, Veronika nė nemanė grįžti į gimtąjį kraštą. Ji įsidarbino advokatų kontoroje ir pradėjo siekti karjeros. Taupė kiekvieną centą, siekė geriausio – ir tai davė rezultatus. Netrukus Veronika persikėlė į savo butą, o po metų dar ir mašiną nusipirko.

Tėvams buvo nusispjaut, kaip gyvena vyresnioji dukra. Jie net neskambindavo jai. Jų rūpestis buvo vienas – Aistės laimė. Jaunėlė niekaip negalėjo rasti normalaus darbo, plušo už centus ir kaltino dėl to visus, išskyrus save. Dar ir ant sesers pyko. Matote, toji viską turi, o ji taip ir gyvena su tėvais.

Netrukus Aistė susiruošė tekėti. Jaunikis buvo lygiai toks pat – be darbo, be pinigų, be būsto. Tėvai apmokėjo vestuves bei kelionę prie jūros, o kai pabiro anūkai, dar ir išlaikė jauną šeimą.

Laikas ėjo. Tėvai seno. Aistei tai buvo neparanku, juk išėję į pensiją jie nebegalėjo padengti jos išlaidų. Ji toliau reikalavo pinigų ir spaudė iš jų visas sultis. Tada jie ir prisiminė Veroniką.

Kai Veronika pamatė motinos numerį, labai nustebo. Nusiminusi mama pranešė, kad tėvas pateko į avariją, įvažiavo į „Infinity“, todėl dabar reikia didelių pinigų. Vyresnėlė iškart pervedė aptartą sumą.

Po savaitės jai paskambino teta, su kuria ji palaikė šiltus santykius, ir pasakė:

– Brangioji mano, kodėl tu remi tuos tinginius?

– Jie juk mano tėvai, negalėjau pasielgti kitaip.

– Veronika, kokie tėvai? Tavo pinigus mama iškart atidavė Aistei, kad ši nuvyktų į kurortą. Mama su tėčiu paremti jau nebegali, tai ant tavęs persijungė. Jie nusprendė iš tavęs išmelžti, o tu, kvailelė, tiki jų pasakomis.

– Velniava, aš net nepagalvojau.

– Visus pinigus, kuriuos atsiųsdavai šventėms, jie atiduodavo jai. Jei anksčiau aš tylėjau, tai dabar jie peržengė visas ribas. Nusprendė sukelti gailestį, papasakojo apie išgalvotą avariją.

Tai, ką Veronika jautė tuo metu, sunku apsakyti žodžiais. Ji buvo tikrai nelaiminga. Nepaisant visų vaikystės nuoskaudų, ji skubėjo padėti tėvams, o šie eilinį kartą sulygino ją su žeme. Toks gyvenimas…