„ – Nuo ko tu pavargai? Štai aš tavo amžiuje…“ – pasakė anyta

Inga rinko vaikiškus rūbus ir braukė nuo skruostų ašaras. Ji taip norėjo nuvažiuoti pas mamą ir įsikniaubti į jos petį.

Vakar jai galutinai pablogėjo – ištiko nervinis priepuolis. Ji viena tvarkosi su metukų dvyniais, todėl ir nekeista, kad susidūrė su apatija ir perdegimu. Vyras paromis prapuola darbe, o ji tempia ant savęs ir vaikus, ir namų rūpesčius, ir buities problemas.

Artūras grįžo namo po vidurnakčio, kaip įprastai. Jis pažadino žmoną ir pareikalavo karštos vakarienės. O paskui, sočiai privalgęs, prisiminė santuokinę pareigą.

Štai Ingridai ir trūko kantrybė. Moteris padarė klaidą – pasiskundė anytai. Žinoma, jokio palaikymo iš giminaitės nesulaukė, tik išgirdo:

– Nuo ko tu pavargai? Aš tavo amžiuje dar ir į darbą vaikščiojau. Silpna karta, ką dar pasakyti. Veltui savęs gaili, martele. Aš viską spėdavau ir nė nežinojau, kas yra depresija.

Pokalbis su vyro motina Ingą galutinai pribaigė. Ji nusprendė savaitėlei važiuoti pas motiną. Kai moteris peržengė tėvų namų slenkstį, pagaliau atsikvėpė. Ten buvo jauku ir šilta. Ji ir pamiršo, kaip tavimi rūpinasi ir kažką daro dėl tavęs. Vaikai užmigo, o Ingrida nusprendė atsiverti mamai:

– Mama, nebeturiu jėgų. Tiek Artūras, tiek anyta…

– O ką ji dabar?

– Pasakė, kad aš komedijas vaidinu, neva ji ir vaikus prižiūrėjo, ir namuose sukosi, ir į darbą vaikščiojo.

– Aha, tiksliai. Gudrauja ji, aš ją seniai pažįstu. Visų pirma, vienas vaikas ir du – tai skirtingi dalykai.

Antra, ji neturėjo vyro, o sūnų prižiūrėjo mama. Dirbo, sakai? Tai ji specialiai išėjo į fabriką, kad su vaiku nesėdėtų. O dar noriu tau, dukrele, pasakyti, kad anksčiau moterims nebuvo tiek reikalavimų.

O dabar ir grožį duok, ir namus tvarkingus, ir vaikus protingus. Anksčiau vaikus diržu auklėdavo, o dabar žodžiu – kas jau sunkiau. Todėl, brangioji, nekreipk dėmesio į jos žodžius.

Ingridai iškart palengvėjo. Visgi puikus buvo sprendimas, gerai, kad ryžosi kelionei į gimtąjį kraštą.