Visą savo vaikystę tėvai man sakydavo, kad neturi pinigų gimtadienio dovanai, bet sesuo visada gaudavo dovanas… Jei būčiau tada žinojusi, kodėl…

Aš iki šiol prisimenu, kaip vaikystėje nekantraudavau savo gimtadienio. Už lango galėjo siausti pavasario liūtis, kvepėdavo šlapia žeme ir šviežia žole, bet aš vis tiek svajodavau apie ryškioje dovanų dėžutėje esančią lėlę ar dažus piešimui. Tačiau kiekvieną kartą tėvai, Markas ir Ana, žvelgė į mane su mišiniu pagailos ir paslaptingo liūdesio:
— Lilija, atsiprašau, šiais metais visai sunku su pinigais…

Ir taip kartojosi metai iš metų. Tuo tarpu mano jaunesnės sesės Mijos gimtadieniui visada atsirasdavo resursų: pliušinukui, elektroniniam žaislui, gražiems drabužiams. Stengiausi neparodyti apmaudo, bet viduje jaučiau neteisybę. Kodėl taip?

Kai man sukako keturiolika, nebegalėjau slopinti smalsumo ir kartėlio. Priėjau pas mamą, kai ji sėdėjo verandoje, apsigaubusi šiltu pledu. Buvo vėsus vasaros vakaras, oras kvepėjo žydinčia jazmino.
— Mama, — pradėjau, stengdamasi kalbėti ramiai, — kodėl tu ir tėtis niekada nedovanojate man dovanų? Juk Mijai visada randate lėšų.

Mama nusisuko ir apsimetė, kad negirdėjo. Bet kai ji pakėlė akis į mane, jose mačiau šešėlį baimės. Lyg bijodama atskleisti kažkokią baisią tiesą.

— Lilija, — sušnibždėjo mama, lenkdama galvą, — dabar ne laikas apie tai diskutuoti. Paaiškinsime tau viską, kai ateis metas.

Ji atsistojo ir greitai nuėjo į namus, palikdama mane sutrikusią. Likau verandoje, klausydamasi, kaip vėjas šnara tarp tankių lapų. Jausmas, kad tėvai kažką nuo manęs slepia, tik stiprėjo.
Nuo to laiko pradėjau pastebėti keistus „ženklus“: kartais iš tėčio krepšio iškrenta mažas spalvingas vokas, kurį jis skubiai pakelia, kartais naktį girdžiu jų šnabždesį svetainėje. Kartą vartydama šeimos nuotraukas, aptikau nuotrauką, kurioje buvome mama, tėtis ir aš visai mažytė. Bet ant galo buvo užrašyta svetima ranka: „Nepamirškite, kas svarbu“. Ši frazė įstrigo man galvoje. „Kas svarbu? — klausiau savęs. — Ir kam priklauso šis raštas?“

Vieną rytą nuėjau į palėpę ieškoti seno pleduko ir atsitiktinai atradau paslėptą dėžę. Joje radau kažkokius dokumentus ir nuotraukas. Vienoje iš jų buvo gydytojas, laikantis mane ant rankų — matyt, tiesiai operacinėje. Baimė spaudė gerklę: kokios operacijos? Kiek jų buvo?

Pasidalinusi įtarimais su Mija, buvau apstulbinta jos atsakymo:
— Nežinau, apie ką tu kalbi, Lilija. Bet mama ir tėtis visada rūpinosi dėl tavęs… Kai buvau maža, jie nuolat kartodavo, kad svarbiausia — rūpintis tavo sveikata.

Aš susigūžiau: pasirodo, visas dėmesys ir pinigai nebuvo skirtos man, o jai pirko dovanas. Kodėl tada man visada sakydavo priešingai?

Mano viduje virė emocijos, ir aš nusprendžiau atvirai pasikalbėti su tėvais. Tą vakarą, kai už lango šniokštė šaltas rudens lietus, įžengiau į svetainę, kur jie kalbėjosi pusiaukelėje. Kambaryje sklido silpnas židinio ir karštos arbatos kvapas.

— Mama, tėti, — pasakiau prispausdama prie krūtinės tas pačias nuotraukas, — man reikia žinoti tiesą. Kas buvo mano vaikystėje?

Tėvai apsikeitė žvilgsniais. Pirmas drįsto pradėti tėtis:
— Lilija, tu to neprisimeni, bet ankstyvoje vaikystėje tau buvo diagnozuota sunki liga. Buvo pasakyta, kad reikia brangios operacijos ir ilgo reabilitacijos kurso, kad turėtum galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Mes stengėmės surinkti tuos pinigus… Ir kartais jų nebeužtekdavo niekam kitam.

Mama pridūrė su snargliu:
— Mes nenorėjome, kad jaustumėtės „ypatingai“ ar manytumėte, kad mes jūsų gailimės. Todėl sakydavom apie „pinigų trūkumą“, stengėmės bent kažkaip sulyginti galimybes tarp tavęs ir Mijos. Taip, pirkome Mijai dovanas gimtadieniams, bet su tavimi situacija buvo ypatinga… Mus išgelbėjo fondai, gydytojai, ir mes visą jėga ir lėšas skyrėme tavo sveikatai.

Aš stovėjau, nesugebėdama ištarti nė žodžio. Akis ėmė rišti ašaros: mano pyktis ir apmaudas užleido vietą sumaiščiai ir giliai dėkingumui. Tėvai apie tai nepasakojo, kad nesijausčiau kalta, bet kiekvieną kartą skaudančia širdimi stebėjo, kaip aš prarandu džiaugsmingas akimirkas vaikystėje.

Pamažu pradėjau suprasti, kad visus šiuos metus jie dėl manęs daug kuo paaukojo. Taip, jie suklydo, kai nepaaiškino visko sąžiningai, bet galbūt tuo momentu jiems atrodė, kad bus geriau. Nuryjau gumbą gerklėje ir priėjau prie tėvų, suspaudžiau jų rankas:
— Man gaila, kad pykau ir buvau apmaudusi ant jūsų, — pasakiau, vos sulaikydama ašaras. — Jei būčiau tik žinojusi, kodėl taip elgiatės…

Mama apkabino mane, o tėtis apkabino mus abi, ir pajutau, kiek daug šilumos mes praleidome per tuos nesusipratimų metus. Mija taip pat priėjo, tyliai prisiglaudusi prie mūsų šeimos apkabinimo. Už langų vis dar merkiantis lietus, bet man atrodė, kad iš tų apkabinimų per namus sklinda ypatinga, šilta šviesa.

Vakare mes kartu sėdėjome prie apvalaus stalo, valgydami tortą — beveik kaip per mano gimtadienį, kurio niekada neturėjau. Pirmą kartą iš tikrųjų pajutau, kad aš ir Mija esame lygios prieš tėvų meilę, o visos paslaptys ir apmaudai pagaliau liko praeityje.

Ir jei tada nesupratau, kodėl esu be dovanų, tai dabar žinau, kad pagrindinė dovana — tai mano gyvenimas, kurį jie padėjo išsaugoti. Ir jokie materialūs dalykai negali pakeisti tos meilės ir rūpesčio, kurie visus tuos metus nematomai mane saugojo.