Mano mama prižiūrėjo mano sesers vaikus, bet atsisakė prižiūrėti mano. Tada aš supratau visą tiesą

Visada maniau, kad mūsų šeimoje viskas teisinga. Mes su seserimi – kaip du medžio šakų atžalos. Skirtingos, bet iš tos pačios šaknies. Klara buvo vyresnė tris metus, ir mama visada sakė: „Jūs abejos – mano mergaitės“. Bet nuo pat vaikystės jaučiau skirtumą. Ne dramatišką. Tiesiog… atspalvį. Klarai – daugiau pasitikėjimo, daugiau atleidimo. Aš pripratau būti „ta, kuri susitvarkys pati“.

Kai Klara pagimdė pirmąjį vaiką, mano mama persikėlė pas ją beveik iš karto. Padėjo, vaikščiojo su mažyliu, verdė sriubas, lygino mažyčius bodžiukus su meile, kurios anksčiau net nepastebėjau. Po dviejų metų Klara susilaukė antrojo sūnaus – ir mama pasiliko dar ilgiau. Aš nepavydėjau. Sąžiningai. Maniau: „Kai atės mano laikas – ji bus šalia“.

Kai man gimė dukra, aš daug nereikalavau. Tiesiog išeiti valandai į parką, palaikyti ant rankų, kol aš pasiimu dušą, pabūti šalia, kai pavargsiu. Vieną dieną tiesiog tarė:

— Mam, ar galėtum praleisti su Amelia penktadienį? Man svarbus susitikimas, man reikia…

Ji nutraukė:

— Aš jau ne ta. Man sunku. Turiu nugaros problemų, ir nervai ne tie. Atsiprašau, bet aš nesusitvarkysiu.

Aš linkčiojau. Supratau. Priėmiau. Bet viduje kažkas įtrūko. Tai ne buvo pyktis – o tuštuma. Nesutapimas tarp lūkesčių ir realybės. Atsiminiau, kaip ji su Klara leisdavo visas dienas vaikų žaidimų aikštelėje, kaip keldavosi naktimis prie kūdikio, kaip juokdavosi, supdama jį ant fitbolo.

Tų metų tą naktį, kai Amelia miegojo ant manęs, kaip kačiukas, aš parašiau Klarai:

— Ar kada nors jautėi, kad mama tave myli labiau?

Klara atsakė greitai.
„Aš visada tai žinojau. Tiesiog stengiausi nekalbėti garsiai. Maniau, kad tau geriau nežinoti“.

Ir šiame pripažinime nebuvo piktumo. Tik nuovargis.

Po savaitės vis dėlto pasikalbėjau su mama. Ramiai.

— Aš nedaug prašau. Bet man svarbu suprasti – kodėl Klara tau viską duodi, o aš – tik likučius?

Ji nuleido akis.

— Aš nežinau… Klara visada atrodė silpnesnė. O tu – stipri. Nepriklausoma. Maniau, kad tau manęs nereikia taip, kaip jai.

— Bet man reikėjo. Tiesiog nešūkavau apie tai.

Mama nerado žodžių. Tik tarė:
— Atsiprašau, jei aš pasirinkau ne tą.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Aš nustojo laukti iš jos to, ko ji negali duoti. Mūsų santykiai tapo paprastesni, ramūs. Be iliuzijų. Bet sąžiningi.

Ir aš pažadėjau sau, kad, kai Amelia užaugs, aš būsiu šalia jos ne todėl, kad ji silpna. O todėl, kad meilė – tai ne vertinimas, ne balansas, ne kompensacija. Tai pasirinkimas. Laisvas. Sąmoningas.

Ar jūs kada nors jautėte, kad šeimoje mylimas labiau kažkas kitas? Ką būtumėte padarę – susitaikę ar pasakę tai garsiai?