Aš ištekėjau už neįgalaus žmogaus, tačiau mano pasirinkimas nepatiko šeimai. Aš pamilau ne tą, kurį jie man buvo parinkę

Tai įvyko visai paprastai — stovėjau lietuje stotelėje, o jis tiesiog privažiavo prie manęs ir pasakė:
— Gal norėtumėt pasislėpti po mano skėčiu?

Pasakė — ir nusišypsojo. Taip lengvai, paprastai, žmogiškai. Be gailesčio. Be įtampos. Tada dar nežinojau, kad šis susitikimas amžiams pakeis mano gyvenimą.

Jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Ir tai buvo vis tiek pats pasitikintis savimi vyras iš visų, kuriuos kada nors pažinojau. Jis nesigyrė savo jėga — jis tiesiog ją turėjo. Jo ramybė gydo. Jo žvilgsnis — kalbėjo daugiau nei dešimtys svetimų frazių.

Mes pradėjome matytis. Kalbėti, juoktis, vaikščioti. Aš nebemąstydavau apie nieką. Tiesiog paskęsdavau šiuose susitikimuose, kaip šiltame vandenyje. Jis buvo toks gyvas, tikras, jautrus — pirmą kartą pajutau, kad šalia vyro man nereikia nieko įrodinėti. Aš tiesiog esu. Ir to pakanka.

Kai pirmą kartą papasakojau savo tėvams, namuose įsivyravo tyla. Kurčia, kaip siena. Tada mama pasakė:
— Ar tu tikrai? Ar supranti, ką pasirenki?

Jie nenorėjo girdėti apie jį. Tik apie jo vežimėlį. Tik apie jo „netobulumą“. Apie jo apribojimus.
O aš norėjau šaukti: „Tačiau jo širdis platesnė nei abiejų jūsų! Jis — žmogus, kuris laikė mane už rankos, kai tylėjau iš skausmo. Kuris žinojo, kas vyksta su manimi, net kai pati nežinojau!“

Bet aš tylėjau. Nes supratau — jie jau nusprendė. Ir kai pasakiau, kad mes teiksime prašymą, mama metė:
— Tada nesitikėk, kad būsime šalia. Tu mus išdavei.

Į vestuves jie neatėjo. Net nepaskambino.
Mes susituokėme dviese. Be muzikos, be suknelės, restorano, svečių. Tik aš, ir jis.
Paskui buvo kava mažoje kavinėje ir šilčiausias vakaras mano gyvenime.

O paskui tyla. Ir širdis, kurioje viskas susimaišė: džiaugsmas, kartėlis, nuoskauda ir meilė.

Kartais stoviu prie viryklės, o galvoje vėl girdžiu mamos balsą:
— Tu pati pasirinkai tokią likimą.

Taip, pasirinkau. Aš pasirinkau ne blizgesį, ne patogumą, ne tėvų pritarimą. Aš pasirinkau žmogų, kuris kiekvieną rytą klausia:
— Ar išsimiegojai?
Ir kiekvieną naktį sako:
— Ačiū, kad esi.

Jis nesiskundžia. Niekada. Net kai jam skauda nugarą, net kai negali atidaryti stiklainio. Jis neprašo — jis visada siūlo. Pagalbą, paramą, sielą.
Ir būdamas šalia jo — aš nejaučiu, kad nešu ką nors. Jaučiu, kad mus neša meilė.

O tėvai… Jie nepaskambino nė karto. Mano gimtadienį — tyla. Per Kalėdas — tyla.
Ir kiekvieną kartą pagalvoju: o jei būčiau jų tada klausiusi? Gyvenčiau, kaip jie norėjo — su „patikimu“, „sveiku“, „sėkmingu“.
Ir būčiau tuščia. Kaip jų frazės. Kaip jų baimė.

Taip, aš nepasirinkau to, kurį jie norėjo.
Pasirinkau tą, kuris žiūri į mane, kaip į geriausią dalyką, kuris jam įvyko.
Ir tai — mano gyvenimas.
Mano meilė.
Mano pasirinkimas.

O ar jūs galėtumėte atsisakyti tėvų pritarimo, jei žinotumėte, kad būtent už šio pasirinkimo slepiasi jūsų tikra laimė?