Jis sakė, kad vyksta į kalnus su draugais… bet nuotraukoje pamačiau visai ne tuos draugus, kuriuos įsivaizdavau…

Jis susikrovė daiktus taip greitai, kaip visada: įkroviklį, skutimosi priemones, sportinę aprangą, naują striukę „nes Aukštaitijoje vėjuota“. „Anykščiai su vyrais, pagaliau pailsėsiu“, – mestelėjo per petį, dar pusiau juokais pridūręs: „Neskambink, ten blogas ryšys“.
Pabučiavo mane į kaktą taip paviršutiniškai, tarsi jau būtų mintimis ant takų prie Šventosios upės. Durys su trenksmu užsidarė, bute liko tyla ir jo skutimosi losjono kvapas.

Šeštadienis turėjo būti paprastas: apsipirkimas, skalbiniai, serialas „vėlesniam“. Įsijungiau kompiuterį, pasidariau kavos. Be proto slinkau „Facebook“, kol netyčia užkliuvau už įrašo apie sodybą „Pas Kaminską“. Pavadinimas pasirodė pažįstamas – vyras kažkada minėjo, kad su draugais ten buvę. Iš smalsumo paspaudžiau galeriją.

Antrame kadre – terasa su girliandomis ir laužaviete. Trečiame – pora, įsimylėję žvilgsniai. Vyras pasilenkęs pažįstamu būdu, laikantis moterį už rankos, o ant kėdės kabėjo striukė, identiška tai, kurią jis išsivežė.

Kelias sekundes žiūrėjau į ekraną bandydama įtikinti save, kad tai sutapimas. Bet kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau žinojau: tas vyras atrodė lygiai kaip mano vyras. Širdis plakė smilkiniuose. Priartinau. Nebeliko abejonių. Tai buvo jis. Ne „vyrų kompanija prie kepsninės“, o jis ir moteris karameliniu paltu, plaukais aplaidžiai susuktais į kuodą. Po nuotrauka – užrašas: „Mylim savaitgalius dviese“ ir trys raudonos širdelės. Jokių vardų – juk čia sodybos puslapis, ne privatus albumas. Bet laikas, vieta ir veidai pasakė viską.

Iš pradžių jutau tik fizinius pojūčius: šaltį delnuose, burnos sausumą, lengvą pykinimą. Paskui atėjo mintys – chaotiškos, aštrios, bėgančios. Slinkau galeriją. Kitas kadras: jie prie sūrio lentos, jis palinkęs, kaip visada, kai klausosi. Dar vienas: asmenukė nuo terasos, turbūt padaryta padavėjos, „meilės atmosferai“. Jie tokie artimi, kad nebebuvo įmanoma teisintis „draugo žmona“ ar „kolegos pusseserė“. Ne šį kartą.

Vakare parašė: „Ryšys tragiškas. Rytoj grįžtu. Kaip tu?“. Atsakiau „ok“, nes tas žodis geriausiai talpina melą ir tylą. Vietoj ašarų dariau mechaninius darbus: išskalbiau užvalkalus, įdėjau sriubą, nušluosčiau grindis. Man reikėjo judesio, kad neišplėštų iš vidaus.

Naktį beveik nemiegojau. Galvojau apie viską, kas įprasta: jo puodelį su įskilimu, mūsų prieskonių lentyną, kvailą ginčą dėl batų prie radiatoriaus. Tai skaudino labiausiai – kad išdavystė atėjo į namus pagrindinėmis durimis ir atsisėdo prie stalo šalia cukrinės. Be dramų. Tiesiog.

Sekmadienį 13:20 gavau sms: „Būsiu 16 val.“. Užkaitinau arbatinuką, padėjau ant stalo dvi stiklines. Šalia – atspausdintą nuotrauką. Ne telefone, ne „kažkur ten“. Popieriuje, tarsi įkalčių. Grįžo punktualiai. Prieškambaryje tas pats miško kvapas, iš kurio mane išbraukė.

– Kaip buvo? – paklausiau dar prieš jam nusirengiant.
– Super. Vyrai… – pradėjo, bet žodyje „vyrai“ pritrūko oro, nes pamatė nuotrauką. Pabalo iki ausų galiukų. Padėjo kuprinę ant grindų ir atsisėdo be klausimo. Taip sėda tas, kuriam atėmė scenarijų.

– Nedarykim scenų, – tarė tyliai po ilgos pauzės. – Pasikalbam.
– Pirmoji scena jau buvo, – atsakiau rodydama į nuotrauką. – Tik ne mūsų teatre.

Jis pradėjo kalbėti. Nelygiai, kliūdamas už paprasčiausių žodžių. Kad „susipažino darbe“, kad „taip gavosi“, kad „namuose daugiau tylos nei pokalbių“. Sakė, kad ketino pasakyti. Kad neturėjo drąsos. Kad „tik savaitgalis“. Kad „dar nieko nenusprendė“. Tas „dar“ skaudino labiausiai – lyg sprendimas būtų kažkas, ką galima atidėti kaip sąskaitą už elektrą.

– Kaip vadinasi tas „dar“? – pertraukiau. – Turi vardą?

Pasakė. Nežinojau to vardo. Skambėjo švelniai, svetimai. Kaip naujas kvapas sename bute.

Nerėkiau. Atsistojau, atnešiau lėkštes. Padėjau ant stalo sriubą, nes sriuba niekuo nekalta. Valgėme tylėdami. Buvo girdėti tik šaukštų barškesys ir mano nelygus kvėpavimas. Po akimirkos atstūmiau dubenį.

– Bus taip, – pasakiau. – Nemeluosim. Nebeapsimesim, kad nieko neįvyko. Turi dvi kryptis, kurias gali įvardyti vienu sakiniu. Aš turiu trečią. Pirmiausia išgirsiu tavo.

Pažvelgė į nuotrauką, paskui į mane. Buvo matyti, kad kažkas jame lūžta – gal pagaliau tai, kas turėjo lūžti dar penktadienį.

– Nenoriu dviejų gyvenimų, – tarė lėtai. – Noriu grįžti į vieną, bet ne į tą, kuris mus tyliai žudė. Noriu… pabandyti viską tau papasakoti ir nebebėgti. Jei norėsi klausytis.

Tai nebuvo kataloginis atgailaujančio vyro monologas. Nebuvo „jau niekada“, „pažadu“, „prisiekiu“. Buvo negrabūs „pabandyti“, už kuriuos kitomis aplinkybėmis būčiau jį sugėdinusi. Dabar – pirmą kartą – tai pasirodė sąžininga. Tiesa yra tokia: ji nesideda iš šūkių, tik iš bjaurių veiksmažodžių nebaigtine forma.

– O jei nemokėsiu klausytis? – paklausiau ramiai.
– Tada rytoj paskambinsiu advokatui, – atsakė be pabėgimo.

Pasiėmiau atspaudą, sulenkiau pusiau. Tas paprastas lankstymas mano galvoje padarė vietos trečiam keliui, kurį minėjau.

– O mano versija tokia, – pasakiau. – Rytoj 18:00 pas terapeutą. Eisi? Jei ne – renkiesi advokatą. Jei eisi – renkiesi mane. Mėnesiui bandymo. Be savaitgalių, be „blogo ryšio“, be trečių asmenų fone. Po mėnesio pasakysime sau, ar kas nors mumyse pajudėjo. Nelauksiu stebuklo be galo. Stebuklai nemėgsta neištikimybės.

Jis linktelėjo. Nešokinėjo iš džiaugsmo, nepulė ant kelių. Tiesiog iškvėpė, kaip žmogus, gavęs iš gyvenimo dar vieną „patikrink ir siųsk“.

Vakare, kai nuėjo į dušą, atsisėdau viena prie stalo. Šalia sulankstyto atspaudo padėjau švarų lapą ir parašiau kelis sakinius sau: „Nesu blogesnė, nes kažkas mane apgavo. Nesu silpnesnė, nes noriu žinoti daugiau, prieš sugriaudama namus. Nesu naivi, jei duosiu mėnesį tiesai. Naivumas būtų tylėti.“ Po apačia: „Jei dar kartą pamatysiu žodį ‘savaitgalis’ jo telefone be vardo – atsistoju nuo stalo.“

Nežinau, kuo ši istorija baigsis. Žinau, kad pirmadienį 18:00 sėsime į dvi kėdes svetimame kabinete, ir kiekvienas pasakysime po vieną sakinį, nuo kurio prasidės bet kas – taisymas ar išsiskyrimas. O nuotrauka iš interneto? Ji nustojo būti „įkalčiu“, tapo sustojimo ženklu: arba posūkis, arba apsisukimas.

Ar jūs… pasakytumėte „tikrinu“ iškart, ar duotumėte mėnesį vienai, paskutinei, negrįžtamai tiesai?