Tėvai išsiskyrė septyniasdešimties. Negalėjau patikėti, kad tai įmanoma jų amžiuje

Tėvai kartu praleido keturiasdešimt penkerius metus. Keturiasdešimt penkeri santuokos metai, du suaugę vaikai, penki anūkai. Jie buvo pavyzdys visiems: kartu išgyveno krizes, ligas, sunkumus. Visada maniau: štai ji, tikroji meilė, kuri trunka visą gyvenimą. Ir štai vieną sekmadienį paskambino tėtis: „Atvažiuok. Turime tau kai ką pasakyti“. Atvažiavau, susėdome virtuvėje trise. Tėvai pasižiūrėjo vienas į kitą, ir nuskambėjo: „Mes skiriamės“. Aš net nusijuokiau, manydamas, kad tai pokštas. Bet jie nesijuokė…

— Jūs rimtai? — paklausiau aš.
— Taip, — linktelėjo mama. — Mes pateikėme skyrybų dokumentus.

Žiūrėjau į juos, netikėdamas. Septyniasdešimt metų, tiek visko kartu — ir skyrybos?
— Bet… kodėl? Kas nutiko?
— Nieko, — ramiai atsakė tėtis. — Mes tiesiog supratome, kad nebenorime būti kartu.

— Kaip tai — nenorite? Juk visą gyvenimą kartu!
Mama paėmė mane už rankos:
— Mes nesipykstame ir nekenčiame vienas kito. Tiesiog supratome: laikomės iš įpročio, ne iš meilės.

Jie pasakojo, kad pastaraisiais metais gyveno kaip kaimynai: dalijosi namą, bet ne gyvenimą. Kalbėjo apie buitį, bet ne apie jausmus.
— Jam norisi viena, man — kita, — sakė mama. — Jam reikia kelionių ir triukšmingų kompanijų, man — namų ramybės. Mes tampam vienas kitą į skirtingas puses.
— Bet jūs visada rasdavote kompromisus!
Tėtis papurtė galvą:
— Kompromisai reikalingi, kai augini vaikus ir stato namą. Dabar vaikai užaugo, namas pastatytas. Pasirodo, be praeities mūsų niekas nesieja.

Negalėjau to priimti. Paskambinau seseriai — ji buvo šoke. Atvykome kartu, bandėme atkalbėti: kalbėjome apie anūkus, apie šeimą, apie „ką pasakys žmonės“, prašėme duoti dar vieną šansą. Tėvai ramiai išklausė.
— Suprantame, kad jums sunku, — sakė tėtis. — Bet tai mūsų gyvenimas, ir sprendimas priimtas.
— Bet juk jūs mylite vienas kitą! — neišlaikė sesuo.
— Mylim, — atsakė mama. — Kitaip. Kaip seni draugai, ne kaip žmona ir vyras.

Po trijų mėnesių jie išsiskyrė. Parduoda namą. Tėtis nusipirko mažą butą centre, mama persikėlė į kaimą — į mažą namelį, apie kurį svajojo daugelį metų. Lankiausi pas kiekvieną atskirai. Buvo keista juos matyti atskirai po dešimtmečių „kartu“.

Tėtis atrodė jaunesnis ir energingesnis: įstojo į kelionių klubą, lankė šokius, susirado naujų pažįstamų.
— Jaučiuosi gyvas pirmą kartą po daugelio metų, — sakė jis.
Mama taip pat pasikeitė: įkūrė sodą, pasiėmė šunį, pradėjo rašyti — tam visada „nebuvo laiko“.
— Pagaliau darau tai, ko noriu. Nesitaikau. Gyvenu dėl savęs.

Praėjo metai. Jie susitikdavo per šeimos šventes ir anūkų gimtadienius: draugiškai, šiltai — kaip draugai.
— Ar nesigaili? — paklausiau tėčio. — Kad nelikote kartu „iki galo“?
Jis susimąstė:
— Ne. Mes pragyvenome gerus keturiasdešimt penkerius metus: išauginome vaikus, suformavome šeimą. Tačiau supratome: jei liktume, pragyvensime tylioje nuoskaudoje. Mes išsiskyrėme geruoju, likome draugais ir suteikėme vienas kitam galimybę pragyventi likusį gyvenimą taip, kaip norime.

Mama pasakė beveik tą patį:
— Žmonės mano, kad skyrybos — nesėkmingumas. Kartais tai yra brandumas: pripažinti, kad bendras kelias jau nueitas, o toliau — skirtingi keliai. Ir tai normalu.

Per šeimos vakarienę jie sėdėjo prie vieno stalo, juokėsi, prisiminė praeitį. Paskui išsiskyrė kiekvienas savo mašina.
— Senelis ir močiutė jau ne kartu? — paklausė anūkė.
— Ne.
— Bet jie draugai?
— Taip, geri draugai.
— Tada viskas gerai, — paprastai padarė išvadą ji.

Ir žinote, ji teisi. Jie nekenčia vienas kito, nesipyksta, nesidalija turto su tulžimi. Jie tiesiog nuoširdžiai pripažino: jų „kaip poros“ laikas baigėsi. Dabar praėjo treji metai: tėtis turi kelionių partnerę, mama gyvena viena ir yra laiminga. Jie susiskambina, rūpinasi sveikata, padeda vienas kitam prireikus.

Aš supratau svarbia: santuoka neprivalo trukti „iki kapo“. Žmonės keičiasi, norai keičiasi. Jei abu sąžiningai mato, kad jų keliai išsiskyrė, ir išsiskiria taikiai — tai ne tragedija, o brandumas. Kadaise pykau ir laikiau tai „šeimos išdavyste“. Dabar matau: jie abu laimingesni, nei buvo kartu. O tai ir yra svarbiausia.

Kaip jūs vertinate skyrybas senatvėje? Ar verta pasilikti kartu „dėl šeimos“, ar kiekvienas turi teisę į laimę bet kokiame amžiuje?