Kaimynė atsiuntė vaizdo įrašą su mano vyru ir jo kolege stovėjimo aikštelėje, ir vienas mano klausimas viską pakeitė…

Kaimynė atsiuntė vaizdo įrašą vakare, kai ruošiau vakarienę. Ekrane matyti mūsų kiemas, pažįstami žibintai, jo automobilis stovėjimo aikštelėje. O štai jie. Nėra „draugiško apsikabinimo“ ar nejaukumo — tikri, tvirti bučiniai. Žiūrėjau, kaip ji priglaudžia lūpas prie jo, kaip jis glosto jos nugarą, ir pajutau širdyje tuštumą ir šaltį, kaip nešildomame laiptinėje. Peržiūrėjau tą vaizdo įrašą dešimt kartų, kol rankos liovėsi drebėti, tada išjungiau dujas ir tiesiog atsisėdau ant kėdės. Buvo tylu, tik laikrodis tikėjo, o galvoje skambėjo ilgas signalas.

Vakare jis grįžo, kaip įprasta, numetė raktus koridoriuje ant staliuko ir paklausė, kas vakarienei. Padėjau telefoną ant stalo ir įjungiau jam vaizdo įrašą. Jis trūkčiojo, atvėrė lūpas ir išlemeno įprastinį „Tai ne tai, ką tu manai“. Žiūrėjo į šoną, kaip berniukas, pagautas meluojant. Nieko nesakiau. Tik parodžiau į sofą: „Gulk ten. Miegamasis tau uždarytas“. Po dešimties minučių jis susirinko ir išėjo nakvoti pas tėvus — pirmą kartą per visus metus.

Tą naktį surinkau visus jo daiktus, pakavau tyliai, lyg rinkčiau siuntinį pačiam tolimiausiam žmogui. Dukrai sakiau, kad tėtis išvyko reikalų. Ji per rimtai linktelėjo į savo metus.

Ryte jis sugrįžo. Stovėjo koridoriuje, akyse matėsi kaltės migla, ir bandė surasti teisingus žodžius. Nesuteikiau jam nė vienos galimybės teisintis. Paklausiau tik vieno: „Kada ketinai man viską papasakoti? Prieš metines ar po jų?“ Jis nutilo, paskui tyliai pasakė: „Nenorėjau tavęs įskaudinti, atsiprašau“. Aš šyptelėjau: „Per vėlu“. Jis pažvelgė į daiktų maišelius taip, lyg būtų pamatęs juos pirmą kartą. Paklausė: „Ar rimtai?“ Aš linktelėjau. Šiandien — taip.

Jis išėjo, nešdamasis maišus po pažastimi, pažadėjo sugrįžti paimti likusių daiktų. Užrakinau duris, priglaudžiau kaktą prie šalto medžio ir pajutau tokią stiprią nuovargį, kad teko nuslysti ant grindų. Dukra tyliai išėjo, atsisėdo šalia ir padėjo galvą man ant peties. „Mama, ar tai tiesa?“ — paklausė. Atsakiau „taip“ ir pirmą kartą per ilgą laiką išgirdau, kaip ji verkia.

Dieną surinkau jo rankšluosčius ir patalynę ir išnešiau į šiukšles. Paskambinau kaimynei ir padėkojau už vaizdo įrašą. Ji atsiprašinėjo, o aš pasakiau: „Ačiū, kad neleido man toliau būti aklai“. Vakare mes su dukra žiūrėjome seną filmą ir valgėme grikius su kiaušiniu. Buvo neįprastai tylu, bet toje tyloje nebuvo melo.

Kartais man atrodo, kad abu ilgai apsimetėme, kad viskas gerai. Aš juokiausi iš jo pokštų, kurie jau nebejuokino, jis atnešdavo gėlių kalendoriaus dienomis, kad padarytų žymę. Kalbėjome apie orą, nuolaidas, apie tai, kad reikia pakeisti užuolaidas, ir vengėme svarbiausio — kad tarp mūsų yra dykuma. Man gėda, kad ir aš tylėjau. Bet yra dalykų, dėl kurių negalima tylėti, nes priešingu atveju, žmogus praranda save. Šiandien pasirinkau tylą be melo vietoj pokalbio be prasmės. Bijau, bet šiame baimėje jaučiamas oras.

Aš nežinau, kas bus toliau: teismas, pokalbiai, aiškinimasis su giminėmis, tvarkaraščių ir įpročių dalybos. Žinau vieną — nenoriu grįžti atgal. Meilė nemiršta ten, kur kas nors bučiuojasi stovėjimo aikštelėje. Ji miršta anksčiau, kai vienas „ne tai, ką tu manai“ tampa svarbesnis nei „atsiprašau“. Aš pasirinkau save ir vaiką. O ką pasirenkate jūs, kai tiesa žvelgia į jus tiesiai iš ekrano?