Po 50 metų santuokos — išsirinkau laisvę. O kitą dieną praradau viską…

Atrodė, kad tai niekada neįvyks. Penkiasdešimt metų po vienu stogu — praėjome viską: skurdą, ligas, vaikų gimimą, ašaras, šventes. Žmonės sakydavo: «Štai čia – tikra šeima!». Tik jie nežinojo, jog už mūsų namų durų aš nustoju būti savimi.

Jis niekada nemušė, neįžeidė. Tiesiog gyveno — lyg manęs šalia nebūtų. Aš gaminau, skalbdavau, šypsodavausi nuotraukose, bet viduje tyliai miriau. Visus sprendimus jis priimdavo vienas: ką pirkti, kur eiti, su kuo bendrauti, ką sakyti. Netgi ką aš turėčiau dėvėti per šventes. Pripratau — paskui tiesiog nustojau norėti kažko savo.

Kai vaikai užaugo ir išsikraustė, tyluma tarp mūsų tapo nepakenčiama. Už pietų stalo jis kalbėjo apie orą, o aš pagaunau save galvojančią, kad noriu pabėgti. Kur nors toli — kad tik nematyčiau to abejingo veido iš kitos pusės. Ir vieną rytą, pabudusi, suvokiau, kad daugiau nebegaliu.

Man buvo 75, kai susikroviau lagaminą ir pirmą kartą per daugybę metų pasirinkau save.

Išsiskyrėme ramiai — be šauksmų, be nuoskaudų. Pasirašėme dokumentus, paspaudėme rankas. Advokatas pasiūlė išgerti kavos — «patikimai». Atsisėdome prie staliuko. Jis paėmė meniu, pažiūrėjo į mane ir įprastu tonu pasakė:
– Tau reikėtų paimti salotų, juk vis tiek mėsos nesuvalgysi.

Kažkas viduje man palūžo. Pusę amžiaus praleidau šalia žmogaus, kuris net dabar sprendžia, ką aš valgysiu. Staiga aiškiai supratau: visą tą laiką jis manęs negirdėjo. Niekada.

– Štai kodėl aš daugiau nenoriu būti su tavimi! – surikau aš, atsistojau ir nuėjau, neatsigręžusi.

Kitą dieną aš neatsiliepinėjau. Jis skambino, rašė, paliko žinutes — aš nieko nenorėjau girdėti.
Galvojau, kad dabar pradėsiu kvėpuoti. Kad pagaliau esu laisva.

O tada paskambino advokatas.
– Jis neprašė skambinti, – tyliai pasakė jis. – Bet kalba eina apie jį. Yra tai, ko jūs nežinote…

Aš atsisėdau jausdama, kaip šaltis skverbiasi po oda.
– Kas atsitiko? – paklausiau aš.
Pauzė.
– Jis vakar mirė. Infarktas. Kavinėje, kur sėdėjote.

Nepamenu, kaip pasiekiau lovą. Tiesiog atsisėdau ir ilgai žiūrėjau į savo rankas. Į šias senas, pavargusias rankas, kuriose buvo tiek metų meilės, nuoskaudų, kantrybės.

Galvojau, kad neapkenčiu jo, kad noriu pamiršti, ištrinti, išbraukti.
Bet pasirodė — tiesiog pavargau laukti, kad jis žiūrėdamas į mane nors kartą pasakytų: «Kaip tu?».

Dabar mano bute vėl tylu. Bet tai kitokia tyluma.
Neaklina, nespaudžianti — tiesiog tyluma, kurioje gyvena apgailestavimas.

Kartais sėdžiu su arbatos puodeliu ir svarstau:
o gal jis tiesiog nemokėjo kitaip mylėti?

Ar jūs kada nors išėjote nuo žmogaus, kuris, galbūt, mylėjo jus — tik ne tuo būdu, kurį galėjote suprasti?